2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

ateityy




Mes niekas pastoviai vaizduojantys viską
Mes dulkės skrajojančios oro gusyy

Mums ankšta šitoj begalybėj gyventi
Todėl užsidarom mes proto rusyy

Mes lipdom chaosą vaizduodami tvarką
Mes drausminam kūnus aistros pargriauti

Mums reikia, vis maža, mes ateičiai kaupiam

Neraukdami kas gi ten bus ateityy...

2016 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

kad žinotų skirtumą



Kai Rehabeamo karalystė buvo įtvirtinta ir Rehabeamas tapo galingas, jis nusigręžė nuo VIEŠPATIES mokymo, su juo ir visas Izraelis. Atsitiko, kad penktaisiais karaliaus Rehabeamo metais Egipto karalius Šišakas surengė žygį prieš Jeruzalę, nes jie buvo nusižengę VIEŠPAČIUI. Jis atžygiavo su tūkstančiu dviem šimtais kovos vežimų ir šešiasdešimčia tūkstančių raitelių. Nesuskaičiuojama kariuomenė atžygiavo su juo iš Egipto – libiai, sukitai ir etiopai. Šišakas paėmė įtvirtintus Judo miestus ir atėjo iki pat Jeruzalės. Tada pas Rehabeamą ir Judo didžiūnus, susirinkusius į Jeruzalę dėl Šišako, atėjo pranašas Šemajas ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Jūs palikote mane, aš palieku jus Šišakui'“.Tada Izraelio didžiūnai ir karalius nusižemino ir sakė: „VIEŠPATS yra teisus“. Kai VIEŠPATS pamatė, kad jie nusižemino, VIEŠPATIES žodis atėjo Šemajui, tardamas: „Kadangi jie nusižemino, jų nesunaikinsiu, bet suteiksiu jiems šiokią tokią išeitį, ir mano pyktis nebus išlietas ant Jeruzalės per Šišaką. Bet jie bus jo tarnais, kad žinotų skirtumą, ką reiškia tarnauti man ir ką reiškia tarnauti žemės karalystėms“.

 Taigi Egipto karalius Šišakas užpuolė Jeruzalę ir pagrobė Namų turtus bei karaliaus rūmų turtus. Viską išgabeno. Jis pagrobė ir auksinius skydus, kuriuos buvo padaręs Saliamonas. Užtat vietoj jų karalius Rehabeamas padarė skydus iš vario ir patikėjo juos sargybos pareigūnams, saugantiems įėjimą į karaliaus rūmus. Kada tik karalius eidavo į VIEŠPATIES Namus, sargybiniai, jais nešini, eidavo kartu ir paskui sugrąžindavo į sargybos būstą.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

хотелки





Мы хотим, не хотим расставаться,
Не от нас теперь это зависит,
Нас несёт в бесконечность течение,
Растирая хотелки смешные.

Мы живём близоруко взирая,
На бескрайние степи творения,
И по глупости искренне верим,
Что от нас здесь хоть что то зависит.

2016 m. rugpjūčio 8 d., pirmadienis

Mozės giesmė (priminimas Mozės mokiniams)



Fariziejai išplūdo Jėzaus išgydytą aklą gimusį žmogų: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai."

Štai Mozės mokymas:


 „Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius.
 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų.
 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę!
 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas.
Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta.
Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta?

Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo?

Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave?
Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių – jie tau papasakos.
Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.
Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas – Jo paveldėjimo dalis.
Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį.
Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų

taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo.
Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos,
sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo.
Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.
Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę.
Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai.
Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją.
Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys.
Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai.
Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis;

 Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta.
 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.
Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis.
Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro.

Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates.
Lauke juos naikins kardas, o viduje – siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių.
Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties,
bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats.
Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.
O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas.
Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs?
Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.
Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios.
Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai.
Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje.
Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’.
Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.
Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo?
Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.
Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.
Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau – Aš esu gyvas per amžius.
Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia.
Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’.
Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių“.




Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas.

Mozės mokymą Dievas užbaigė šiais žodžiais: 
   "Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų, tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją“ 

TAI GALIOJA IR MOZĖS MOKINIAMS KURIE NEKLAUSO MOZĖS IR ATMETA MESIJO - JĖZAUS KRISTAUS MOKYMĄ.

P.S. 
Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.

2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus

Neapmaudauk dėl nedorėlių,
nepavydėk tiems, kurie daro pikta.
Juk jie veikiai išnyks kaip žolė
ir nuvys kaip vešlūs augalai.
Pasitikėk VIEŠPAČIU ir daryk gera, –
gyvensi krašte ir būsi saugus.
Džiaukis iš širdies VIEŠPAČIU,
ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis.
Pavesk VIEŠPAČIUI savo kelią,
pasitikėk juo, ir jis padės.
Tavo dorumą jis nušvies kaip dienos šviesą,
o tavo teisingumą padarys
kaip vidudienį.
Būk kantrus ir lauk VIEŠPATIES,
neapmaudauk dėl to, kuriam viskas sekasi, –
dėl žmogaus, rezgančio savo piktus kėslus.
Susilaikyk nuo įniršio, atsisakyk pykčio –
neapmaudauk, – tai tik į pikta veda.
Juk nedorėliai bus pakirsti,
bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, –
paveldės žemę.
Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus –
žvalgysies po vietą, kur jis buvo,
jis bus dingęs.
Bet kuklieji paveldės žemę,
gėrėsis gausia gerove.
Nedorėlis spendžia pinkles teisiajam
ir griežia ant jo dantimis.
Bet Viešpats iš jo juokiasi, nes mato jo būsimą dieną.
Nedorėliai traukia iš makščių kalavijus
ir įtempia lankus,
kad parblokštų varguolį ir beturtį,
ir nužudytų dorai gyvenančius.
Bet jų kalavijai smigs jiems patiems į širdį,
jų lankai bus sutrupinti.
Tas truputis, kurį turi teisusis,
vertingesnis už daugelio nedorėlių turtą.
Juk bus sutrupinti nedorėlių ginklai,
o teisiuosius VIEŠPATS palaikys.
VIEŠPATS rūpinasi tais, kurie jo klauso,
ir paveldas amžinai jiems priklausys.
Nelaimės metu jie nebus apvilti
ir bado dienomis jie valgys iki soties.
Bet nedorėliai žus –
VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė,
išsisklaidys tartum dūmai.
Nedorėlis skolinasi ir negrąžina,
bet geras žmogus yra dosnus ir nesiliauja davęs.
Juk tie, kuriuos VIEŠPATS laimina,
paveldės žemę,
o tie, kuriuos jis keikia, bus išvaryti.
VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą,
kurio keliu džiaugiasi.
Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti,
nes VIEŠPATS padės jam atsikelti.
Buvau jaunas, ilgai gyvenau,
bet nemačiau nei Dievo
palikto teisiojo,
nei jo vaikų, prašančių duonos.
Teisusis visad dosniai kitiems duoda ir skolina,
jo vaikai tikra palaima.
Venk pikta ir daryk gera,
kad gyventum amžinai,
nes VIEŠPATS myli, kas teisinga,
ir neapleidžia savo ištikimųjų.
Jis saugo juos amžinai,
bet nedorėlių palikuonys bus išvaryti.
Teisieji paveldės kraštą,
jame gyvens amžinai.
Išmintis ateina iš teisiojo lūpų,
jo liežuvis sako, kas teisinga.
Savo Dievo Mokymą jis laiko širdyje,
jo žingsniai nuo Mokymo nenuklysta.
Nedorėlis teisiojo tyko,
mėgina jį nužudyti.
VIEŠPATS jo nepaliks priešo rankoje,
neleis būti pasmerktam teisme.
Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio,
jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, –
tu matysi išvaromus nedorėlius.
 Mačiau nedorėlį – valdingą, –
iškilusį virš visų lyg kedrą Libano.
Vėl ėjau pro šalį,
ir, tikėk manimi, ten jo nebebuvo.
Nors ir ieškojau, bet neberadau.
Brangink nuoširdų žmogų, įsižiūrėk į dorą,
nes taikus žmogus turi ateitį.
Bet nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti,
nedorėlių palikuonys bus išnaikinti.
Teisiųjų išgelbėjimas eina iš VIEŠPATIES, –
jis yra jų tvirtovė sunkumams užėjus.
VIEŠPATS jiems padeda ir iš bėdos
juos ištraukia, –
išgelbsti juos nuo nedorėlių ir išvaduoja,
nes jie ieško jame užuovėjos.

2016 m. liepos 4 d., pirmadienis

Teologija - Dievo tyrinėjimas. Ar Dievas tapo laboratorine žiurke, kad Jį tyrinėtum?





„Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“

Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Jo mokymas buvo atmestas puikiai apmokytų Izraelio teologų.

Prisiminkim, kaip paveikia formalizuotas mokymas ir žmogiška išmintis pašauktus ir tikėjimui turinčius paklusti žmones:

Tuomet sujudo vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu.... (Apd 5,17)

Matome, kad vyriausias Izraelio kunigas ir jo artimiausia aplinka buvo sadukiejai, o ką sako Raštas apie sadukiejus:

.....sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios..... (Apd 23,8)

Tai yra vyriausieji Izraelio Kunigai buvo netikintys žmonės. Jie buvo pasaulietine išmintimi ir priesakais sekantys žmonės, ieškantys ne tai kas Dievo, bet tai kas žmonių, nors formaliai žmonių akyse jie tarnavo Dievui.

Taip pat atsiminkime, kaip Dievo žmonių biologiniai vaikai elgiasi, kai juos tarnystei paskiria vien dėl to, kad jų tėvas buvo išrinktas Dievo:

Helis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. Tėvas klausė: 'Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?' Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti. (1 Sam 2,22-25)

Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis - Abijas. Jie buvo teisėjai Bersabėjoje. Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. (1. Sam 8,1-3)

Pokalbyje su vienu senu kataliku kunigu teko išgirsti posakį „argi įmanoma atlikti tai ką sako Kristus, tai tik metaforos, kurias išaiškina teologija ir bažnyčios mokymas“. Lygiai taip pat Raštą suvokia ir kitų bažnyčių teologiniai apologetai. Jie kritikuoja katalikus, o patys daro lygiai tą patį, nes suklumpa už suklupimo akmens, nes laisvę Kristuje jie suvokia kaip laisvę savo kūnui, pamiršdami apaštalo Pauliaus perspėjimą:

Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems.. (Gal 5,13)

Jei tenka susidurti su naujųjų bažnyčių mokymu, pastebėkite, ko jie dažniausiai moko bažnyčios sarangoje ir tarpusavio santykiuose, atsakymas aiškus – išvadų ir apibendrinimų iš Pauliaus laiškuose nurodytų kompromisinių Pauliaus tarnystės formų. Tuo tarpu, lygiaverčio mokytojo Jokūbo laišką pamini lyg tarp kitko, jau nekalbant apie Kristaus kalno pamokslą arba Jo įsakymą atleisti atgailaujančiam broliui per diena iki septyniasdešimt septynių kartų. Daugelis mokytojų pamiršta (o gal nesuvokia), kad visi tie Šv.Rašte išdėstyti vaizdiniai ir pamokymai sudaro vieną bendrą Kristaus kūno suvokimą, kompromisų pilname realiame Kristaus sekėjo gyvenime.

Kažkada, krikščionybės aušroje, jau pradėtoje formalizuoti bažnyčioje, negalėdami pereiti per šį (tikėjimo ar darbų viršenybės) prieštaravimą, išsiskyrė rytų (Bizantija) ir vakarų (Roma) krikščionių katalikų keliai. Pagrindinis skirtumas tarp jų tapo Šv.Rašto mokymų išdėstymas, t.y. Rytų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Jokūbo mokymas nukreiptas į tikro tikėjimo atspaudą realiame gyvenime, t.y. tikėjimo vaisių - darbus. Vakarų katalikų bažnyčioje Naujajame Testamente, po apaštalų darbų knygos, iškarto eina Pauliaus laiškas Romiečiams, akcentuojantis tikėjimo pirmenybę nekreipiant dėmesio į darbus.

Mano galva, šiuo atveju Dievas aiškiai parodė savo palankumą vakarų katalikų bažnyčiai, išsklaidydamas ir padalindamas rytų katalikų bažnyčią, nes ir tikėjimo esmė (Jon 1,1-3) mus moko, kad pradžioje buvo Žodis ir tik per Žodį atsirado viskas. Taip pat pasaulio sukūrimo tvarka išdėstyta aiškiai „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1) t.y. pradžioje Dievas sutvėrė dvasinį pasaulį – dangų ir tik po to materija – žemę.

Dėl mokytų krikščionių ir to kokie darbo vaisiai buvo po to kai Paulius ignoravo Kristaus perspėjimą (Mt 28,8-10) nesivadinti mokytojais o būti broliais, mes matome Naujajame Testamente:

Naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: 'Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji'. Ir jis ten pasiliko metus ir šešis mėnesius, mokydamas juos Dievo žodžio. ....

Pauliui būnant Korinte, jis ne vien paskelbė Evangeliją ir leido Šv.Dvasiai veikti, bet pats asmeniškai mokė juos metus ir šešis mėnesius. Šio mokymo vaisius labiau negu aiškiai matomas iš vėliau jo rašytu dviejų laiškų Korintiečiams, kuriuose jis pašiurpęs dėl daromų nuodėmių, bando taisyti padėtį, dar labiau visą suveldamas ir formalizuodamas santykius savo ankstesnės fariziejų ir rašto žinovų patirties įtakoje. (Apd 18,9-11)

Visa tai atsitinka todėl, kad „Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats.“(Iz 55,8)

Mes turime visada prisiminti, kad "Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių."

Teologijos diplomas ir mokslinis laipsnis nenurodo į žmogaus artumą Dievui. Todėl neverta pasitikėti žmogumi vien dėl to, kad jis yra pripažintas teologas. Dar daugiau, Biblija moko, kad būtent mokslas iškreipia tikro tikėjimo esmę: „Kaip jūs galite sakyti: 'Mes išmintingi ir Viešpaties įstatymas yra pas mus'? Iš tikrųjų mano įstatymą raštininkų plunksna padarė bevertį.“ (Jer 8,8)

Kristus yra virš mūsų supratimo, todėl esant reikalui Jis gali prabilti ir per asilą (Sk 22,30). Jei norite sekti Kristumi, kreipkitės maldoje tiesiai į Jį, nes tik Jis gali duoti tikrą atsakymą, Jis yra Gyvas Dievas ir jam nereikia jokių tarpininkų tam, kad bendrauti su savo mokiniais.