2017 m. gruodžio 8 d., penktadienis

Šekspyras 11 Sonetas



Niekas neamžina po saule.
Bet gyvastis, per palikuonis nemirtinga.
Jei dovaną šia brangini, o drauge,
Paliki pedsaką, atmetęs abejonės nuodus.

Te grožis, gyvasties versme,
Per ainį tavo, kaip feniksas atgimsta,
Ir te menkystos tave aplenkia ratu,
Kad jie žalos nepridarytų.

Kitaip, žmonijai pabaiga!
Šeši dešimtmečiai ir viskas,
O ačiū gamtai, tu jos karūna,
Pratęsti giminę, tai tavo prievolė garbinga.

Te nesibaigia išminties jėga,
Kurią vaikams tu sugebėjai atiduoti!

Atvira Lietuva. Be sienų, be ribų, be proto.



  Vakar netyčia įsijungiau LRT radio laidą "60 min.". Mano dėmesį atkreipė toks saldus, angeliškai verksmingas moters/merginos balselis, ginantis Lukiškių aikštės "kalvelę" ir kviečiantis į kalvelės palaikymo akciją. Tas balsas man priminė mano jaunystę. Tuomet dar mokiausi univere "Jurisprudencijos" ir tam, kad apmokėti už mokslą, dirbau Lietuvos geležinkeliuose konduktoriumi kontrolieriumi.

   Kadangi tikrinti ir parduoti bilietus traukinyje tai darbas su žmonėmis, todėl turėjau tiesiog neįtikėtinai daug pažinčių iš įvairių Lietuvos visuomenės sluoksnių, klasių ir kastų. Traukiniuose laikas eina labai lėtai, monotoniškas ratų bildesys snaudina, todėl poreikis pokalbiams kylą pas dažną žmogų, be to dažnai atsitinka nenumatytos aplinkybės, kuomet nėra pinigų bilietui, o važiuoti mirtinai reikia ir pan. Todėl traukinių kontrolierius, kaip kunigas, prisiklauso visokiausių istorijų, širdgėlų, nuoskaudų ir pamąstymų. Būtent su tokia, be bilieto bandžiusia važiuoti kaimiete mergina, kuri dirbo Vilniaus geležinkelio stotyje prostitute, man kartą traukinyje teko susipažinti. Meniška siela, kažkokia teatralė. Gyveno ji kažkur Radviliškyje ir jos vyras (!!!) ją pastoviai išlydėdavo į komandiruotes į Vilnių, uždirbti pinigų šeimai ir apmokėti už teatralinius mokslus. Jis neprieštaravo jos "darbui" prostitute, nes (anot kaimo merginos) na kas pas ką "susitrins" dėl to. O pinigai juk eina į šeimą.

   Neturėdama nei bilieto, nei pinigų jam nupirkti, ji tada man papasakojo savo istoriją, prašė pasigailėti, verkė ir sakė, kad iš jos per reidą policija atėmė visus pinigus Vilniuje, nes nesumokėjo duoklės ir dirbo be "stogo". Dabar ji bijo ir nori kuo greičiau grįžti namo. Man ji įsiminė būtet unikaliu balsu. Jos balsas buvo lygiai toks pat angeliškai, saldžiai verksmingas kaip ir tos merginos iš "60 min" laidos.  Kadangi balsas tikrai unikalus, net pasimečiau, nejaugi ten ta pati mergina? Todėl pradėjau ieškoti kokią organizaciją ji atstovauja. Pasirodo "kalvelės gynėja" irgi menininkė, kažkokios viešos įstaigos "Tartum be ribų" vadovė. Pradėjau internete ieškoti, kas tai per įstaiga ir pačios vadovės nuotraukų. Radau. Aš apsirikau, tai buvo ne ta mano pažystama prostitutė "angelišku balsu". Nors balsas lygiai toks pat, bet žmonės skirtingi. Ši kalvelės gynėja, kitokiu būdu užsidirbinėja pinigus savo šeimai.  Ji užsiima probleminiu jaunimu ir vaikais. Įgyvedina įvairius projektus ir bendradarbiauja su panašiomis organizacijomis. Viena iš jos bendradarbiavimo organizacijų, Vilniaus mero Šimašiaus ir Lietuvos Prezidentės pagerbtas Antakalnio "Žalianamis" (žiūrėkit nuotrauką).



   Taip pat tame jaunimo atrankos ir teisingos jų nuomonės formavimo bendradabiavime, bei pinigų įsisavinime dalyvauja gėjų, lezbiečių ir transgenderių, bei žydų organizacijų lobistine veikla užsiimantis Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos žydų "gerosios valios fondas". Vienu žodžiu, dirbtinis masiškumas "kalvelės palikymo akcijai" garantuotas. Tuo labiau, kad akcijos Lukiškių aikštėje koncepcija numato ne kalbas ar diskusijas, o tik atėjimą ir "TYLŲ PASTOVĖJIMĄ" palaikant "kalvelę". Suvarys vargšus probleminius vaikus su šių fondų ir įstaigų personalu ir štai "demokratinis palaikymas", o vėliau visi gaus dienpinigius ir kavos su bulkutėmis. (Būtų neblogai pas atėjusius į akciją žmones paklausinėti ko jie ten atėjo. Manau būtų daug įdomių atsakymų ir bandymo nieko nekalbėti, nes pasakyti ko jie ten atsibeldė nebus apie ką. Todėl ir akcija "TYLI").

   Ši "feikinė" demokratinė akcija (ne žmonių noro, o dirbtinio lobistų poreikio suorganizuotas ir finansuotas žmonių susiėjimas) priminė man kitą panašią akciją. Pamenate, kai Atviros Lietuvos fondo mecenato ir geradario Joškės Šorošo "minjonų klonavimo" universitetą pabandė išspirti iš Vengrijos? Kokią minią visi jo fondai suvarė į Vengrijos sostinę, neva palaikyti "ujamą" universitetą. Tuomet ir mūsų minjonai/liberalai iškarto padlaižiaudami pasiūlė savo šeimininikui įkurti tą bjaurastį Lietuvoje.  Būtent ten galima buvo stebėti "feikinio" protesto organizavimo mechanizmą. Nors realybėje jokio protestinio judėjimo ne buvo, bet iš Šorošo fondų besimaitinantys "minijonai" visada masiškai ateis į akcijas, nes jie gauna maitinimą iš šių fondų. Tai jų darbas. Jei tik būtų nutrauktas Joškės ir jo "padielnikų" sukurtas finansavimo mechanizmas, "minjonai" tuojau pat išsilakstytų ieškodami naujo "blogio" šeimininko.

  Matant šią "be sienų", "be ribų", atvirų idijotų auginimo ir klonavimo sistemą, pas protingus žmones kyla klausimas, kas čia darosi? Na, kodėl pasaulio žydai tiek pinigų kišą į tą "atvirų visuomenių" tarptautinį mega projektą?

   Atsakymas Šv.Rašte, Senajame Testamente arba kitaip Hebrajų TaNaKa/Tanache  (dažnai žmonės maišo TaNaKa su Tora ir nurodo jog Tora yra Krikščionių senasis testamentas. Tora yra tik pirmosios penkios Biblijos knygos - Mozės Penkiaknygė, arba kitaip - Įstatymas). Tai va, ten Teisėjų knygoje 18 skyriuje yra toks pamokymas, dėl Dano giminės, kuri niekaip negalėjo gauti savo žemės dalies Kanaane. Jiems burtų keliu atitekusiuose žemėse, jie nesugebėjo išnaikinti vietinių gyventojų. Tada jie pasiuntė savo žvalgus kitur ir surado:

   (Ts 18,7-10) "Anie penki vyrai tęsė kelionę. Atėję į Lajišą, jie pastebėjo saugiai, pagal sidoniečių paprotį, gyvenančius žmones, ramius ir neįtarius, nieko žemėje nestokojančius ir turtingus. Be to, jie buvo toli nuo sidoniečių ir neturėjo ryšių su jokia kita tauta. Jiems sugrįžus pas savo gimines į Zorą ir Eštaolą, jų klausė: „Kaip jums sekėsi?“ Jie atsakė: „Eime! Užpulkime juos! Juk tą kraštą matėme! Tikėkite, jis labai puikus. Argi jūs nieko nedarysite? Nedelskite, įsiveržkite ir paveldėkite tą kraštą! Nuėję užtiksite neįtarius žmones. Kraštas yra erdvus, Dievas iš tikrųjų atidavė jį jums į rankas! Jame nestinga nieko, kas gera žemėje“. ..... (TS 18,27)"Dano žmonės, pasiėmę, ką Mika buvo pasidirbęs ir jam priklausantį kunigą, atėjo į Lajišą pas ramius ir neįtarius žmones, išžudė juos kalaviju ir sudegino miestą. (TS 18,29) Jie atstatė miestą ir įsikūrė jame. Miestą pavadino Danu, pagal savo protėvį Daną, gimusį Izraeliui. Tačiau anksčiau miesto vardas buvo Lajišas.

  Visas tų "atvirų visuomenių" projektų tikslas yra RAMIŲ IR NEĮTARIŲ (tolerantiškų ir niekinančių visokias sąmokslų teorijas) žmonių sąmonės kūrimas. Tam yra sukurtas visas įstatyminių iniciatyvų mechanizmas ir lobizmo sistema. Netgi dabar, kai Ukrainoje gręsia naujas Maidanas, "atvirų visuomenių" fondų atstovai nesnaudžia ir Aukščiausioje Radoje stumia ratifikavimą "Stambulo konvencijos, įpareigojančias vykdyti smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevenciją" (pats nustebęs klausiau Rados diskusijas) ir su tuo susijusių įstatymų paketus. Tas pats Lietuvoje ir visame mūsų gyvenamame areale. Šie įstatymai skirti būtent "ramių ir neįtarių" žmonių visuomenės formavimui. Kai tik tokios visuomenės bus suformuotos, antras žingsnis bus "Dano giminės aprūpinimo žeme ir vergai planas". Prisiminkite - tam, kad planas pavyktų JŪS turite tapti RAMŪS ir NEĮTARŪS.

p.s.  Todėl tas mūsų raitelis su kardu, yra kaip rakštis subinėje. Visuomenes valdo SIMBOLIAI.  Pasiduodantis kažkam Gediminas su poniu, vamzdis, arba štai šis - stilizuotas Šiaurės Jeruzalės/ Izraeliečių žemės pasidalinimo simbolis, yra būtent tai kam yra ruošiami šios užimamos ir iš lėto valomos žemės čiabuviai. Tam turi tarnauti ne tik įstatymai, bet ir simboliai.

2017 m. gruodžio 5 d., antradienis

Salomėja Nėris. Labai pranašiškai apie dabartinę Lietuvos valdžią.

BE TĖVIŠKĖS 

Be tėviškės, be motinos,
Be jokios ateities, –
Net rasės abejotinos, –
Čia svetima jauties.

Lyg šaltas akmenėlis –
Kur ežero dugne – –
Lyg baltos kalnų gėlės
Ties juoda bedugne.

Nežino nieks, nematė nieks
Ir negirdėjo nieks,–
Kuždėjotės gyvatėmis
Prie žėrinčios ugnies.

Ir neminėk to vakaro, –
Laivelio Nemune!
Nuvysi tu pavasarį
Baltąja ramune.

Nei tėviškės, nei motinos!
Neaiškios praeities, – Net rasės abejotinos, –
Skraiduolė tu nakties.


p.s. O ką daryt tau Lietuvos žmogau, žvelgiant į neišvengiamybę? Lietuvos lakštingala taip pat grakščiai pataria: 


Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, –
Tai skubėkim gyventi,
Nes prabėgs – nebegrįš jos!
 Tai skubėkime džiaugtis! –
Vai, prabėgs – nebegrįš jos!
Mūsų dienos – kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.


p.s.s. O čia aš išdrįsiu pridėti nedidelę savo keverzonę , SPRENDĖJAMS niekinantiems Salomėją.

Neški saulę iš rytų, ar iš vakarų,
Rodyk galią virš žmonių, visiškai aklų,
Bet žinok, jokios valdžios, niekam neturi,
Tik vaidinti tu gali, jog kažką neši

2017 m. gruodžio 4 d., pirmadienis

Kaip daro verslą "tikri lietuviai".


  Pamenate kokia euforija tvyrojo Lietuvoje kai "tikras lietuvis" Aivaras Abromavičius nutarė "padėti" pomaidaninės Ukranos demokratijai. Jis tapo šios šalies Ūkio ministru ir nuoširdžiai ėmesi darbų, kartu su visa Ukraina kovojant prieš žiaurų agresorių - Rusiją.

   Tie kas sekė informaciją prisimena, kad tuo pat metu kai "tikri lietuviai", "tikri ukrainiečiai", "tikri gruzinai" ir kiti tikri PROFESIONALAI suformavo "legionierių vyriausybę" Ukrainoje, "tikras vengras" Joškė Sorošas, aktyviai lobiravo idėją, jog vakarai Ukrainai nedelsiant skirtų nuo 50 iki 150 milijardų dolerių tam, kad ši jauna demokratija užtemdytu savo augimu "atsilikusią, autoritarinę Rusiją". Pamenat žiniasklaidos ditirambus Ukrainos "profesionalų vyriausybei", kuri buvo pasiruošusi tinkamai įsisavinti numatomą pagalbą, agresoriaus užpultai Ukranai? Tikri profesionalai laukė, laukė, bet kažkaip nesulaukė tų milijardų, todėl po savęs palikę šiukšlynu paverstą Ukrainos ekonomiką, vietinių dykūnų maitinimuisi, išsilakstė "profesionaliauti" kitose vietose.

   Nežinau kaip su kitais "tikrais profesionalais", bet "tikras lietuvis" Aivaras Abromavičius pradžioje buvo vienas iš Lietuvos konser/VOČIŲ siūlomų profesionalų į Lietuvos ūkio ministeriją. "Tikrų profesionalų" klanams padarius rokiruotes, dabar ūkio ministru dirba kitas "tikras lietuvis" palūkininkas (politkorektiškai - finansininkas), Virginijus Sinkevičius (be je, irgi Salomėjos Neries mokyklos abiturientas). O ką gi daro konser/VOČIŲ proteguotas kovotojas su "Rusijos agresija? O jis daro verslą "agresorės" viduriuose.  Kitaip sakant, kovoja savo mažas kovas priešo stovykloje. Netikit? Ir aš netikėčiau, bet vartydamas internetinės informacijos šiukšlynus, netyčia atsiverčiau "tikrą rusą", Germaną Grefą, šlovinantį straipsnį. Koks jis geras ir tinkamas "Rusijos Sberbanko" valdytojas. Skaitydamas šio tikro Rusijos patrioto nenuilstamos veiklos motinos Rusijos labui aprašymą, radau "Rusijos Sberbanko" akcininkų susirinkimo aprašymą. Jame vienas iš šios "šalies agresorės" pagrindinio banko akcininkų, "tikras lietuvis", AIVARAS ABROMAVIČIUS, labai pergyvena, jog "tikras rusas" Germanas Grefas gali netekti savo posto, kaip neteko kitas "tikras rusas" Anatolijus ČUBAISAS.  Čubaisui netekus savo posto, nukentėjo investuotojai į Rusijos energetiką, kurie prarado daug pajamų, perskirščius Rusijos enegetikos sistemos pelno panaudojimą (rusai pradėjo reinvestuoti pajamas, sumažindami dividendus palūkininkams).

p.s. Pinigai nekvepia. Kol rusai tiesiogiai Lietuvos verslui pardavinėjo savo dujas, jie agresoriai. Kai pradės pardavinėti per tarpininką, ofšore užregistruotą, "tikrų švedų" ir "tikrų lietuvių" Independensą, tada taps partneriais. Juk naujasis ūkio ministras jau sugalvojo kaip priversti paskutinį Lietuviško verslo milžiną, ne tik mokėti Independenso aferos sumanytojams šimtamilijoninę duoklę (be je kartu su visa Lietuva), bet ir pirkti tas pačias Rusijos suskystintas dujas per jų tarpininkus. Anstolis jau dirba tam, kad "Achema" negalėtų tiesiogiai pirkti dujų iš Rusijos Gazpromo, tik per "tikrus lietuvius" užsiregistravusius ofšore.

Čia nuoroda į straipsnį apie Germaną Grefą su Aivaro Abromavičiaus pasisakymu:

https://www.vedomosti.ru/finance/articles/2017/12/04/743989-gref-sberbank?shared_token=a6cdba501857adae13d825cf52882ef76c9c04b1

2017 m. gruodžio 1 d., penktadienis

Lukiškiu aikštė. Argi ant Šiaurės Jeruzalės simbolio galima statyti pagonišką ženklą?



  Pažvelkite iš viršaus į Lukiškių aikštę. Niekam nekyla jokių klausimų? Kas tai per kreivos linijos? Ar tai kažkoks simbolinis išdėstymas, o gal tik šiaip fantazijos žaismas, bereikšmiai dryžiai? Ką reiškia to vargano, manieringo kaimo gėjaus sukurta "kalva", "bunkeris", "siena", dėl kurios laimėjimo teko visame grožyje ir detalėse parodyti tikrą "Lietuvos demokratijos" sprendimų įgyvendinimo mechanizmą?




  Kai žiūri besmegenės medūzos iš feisbuko žvilgsniu, be abejo nieko nesimato. Bet jei skaitai Bibliją, tuomet atsakymas tau prieš akis. Dvylika Izraelio giminių - dvylika stilizuotų stačiakampių priešais aikštę (Jie puikiai matomi nuo KGB rūmų). Pati aikštė padalinta į devynias nelygias dalis. Būtent taip buvo padalintas Kanaanas, Izraelio vaikams. Nes dvi su puse giminės gavo savo dalį atskirai už Jordano, o Levio giminė neturėjo savo žemės dalies, nes tarnavo prie Susitikimo palapinės (Padangtės). Visas Kanaanas (Lietuva) turėjo būti padalintas burtų keliu Izraelio giminių nuosavybei, o ten esantys žmonės išnaikinti. Didesnei giminei didesnė dalis, mažesnei mažesnė.

  O ką reiškia stilizuota (nenaudojama pagal paskirtį) raudų siena (tipo bunkeris)? Irgi viskas pagal įstatymą. Kai Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės, padėjo nukariauti Kanaaną savo broliams ir gryžo atgal už Jordano, į savo žemes, kurias jiems suteikė Mozė, jie padarė Stilizuotą Aukurą savo valdų pusėje, lygiai tokį patį kaip ir nukariautame Kanaane. Bet ne tam, kad aukoti ant jo Dievui, o kaip liūdininką, jog čia taip pat gyvena Izraelitai. Raudų siena dabartiniame Izraelije bus naudojama iki tol, kol ne bus atstatyta Jeruzalės šventykla. O tam reikia visiškai išnaikinti ten gyvenančius palestiniečius. Tas pats ir su stilizuota raudų siena Lietuvoje. Skirtumas tik tas, jog pas mus teroras kol kas dar "švelnus". Tik retkarčiais tikriems šeimininkams tenka parodyti jėgą pav. nusiųsti 250 gerai išdresiruotų šunų, sugrąžinti jų "karčemos pasilinksminimų mergele" už kuria jau sumokėta.
 
  Šioje grąžiai suplanuotoje simbolinėje sakralinėje erdvėje, visiškai nėra jokios vietos kažkokiam pagonių raiteliui. Matėte kokios jėgos įsijungusios, kaip draskosi Šmaręšius skatinamas savo Vilniaus savivaldybėje dirbančios Judėjų komandos. Todėl nieko jūs apgailėtini gojai nepadarysite. Kaip ir su Garliavos kankine, taip ir su Vyčiu, bus taip kaip šeimininkai nutarė, o ne taip kaip melžiamos ir skerdžamos karvės nori. 

2017 m. lapkričio 28 d., antradienis

Lūkiškių aikštės šūdevras. Ar galėjo būti kitaip?


Kam kurt?

Tik nusišik ant kelio

Ir kompozicija yra.

Ir dėmesys šitam šedevrui,

Ir kritika tų kas imins.

O jei prasčiokai nesupranta,

Gilios šūdevro išminties,

Tai jų kaltė, kad neįkando,

Aukštosios meno paslapties.

Prikalk kiaušinius prie asfalto,

Ar garsiai operoj bezdėk,

Privemk ant Monalizos veido,

Ar gatvėj stūgauti pradėk.

Dabar kiekvienas šūdas menas,

Nes vis daugiau čia gyvulių,

Papūgų, avinų, beždžionių

Ir šiaip visokių asilų.


Yra tiktai dvi meno rūšys, menas kūrėjas ir menas naikintojas. Be abejo jie abu yra reikalingi. Kaip diena be nakties, taip ir naktis be dienos netenka prasmės. Pastovi diena užknis, pastovi naktis nužudys.

  Genialiausias grafitis tik tada gražus, kai jis išpurškiamas ant pilkos ir niekuo neišsiskiriančios sienos. Bet siena yra ta tvirtybė kuri laiko grafiti, jei nėra pilkos ir banalios sienos nėra grafičio kūrinio. Taip ir su bet kokia kūryba, jei ji neturi pagrindo ji yra nulis.

  1916 m. DaDa manifestas turėjo pasisekimą tik neįtikėtinos meninės išraiškos fone, kuri dėl gausos tapo pilka neįdomia monolitine siena. Tik ant šio genialaus monolito fasado, beprasmė terlionė įgavo revoliucinę prasmę. O ar turi šiuo metu Lietuvoje beždžioniaujamos „naujausios“ meno tendencijos prasmę, aišku ne, nes Lietuvoje nėra to monolito, to tvirto pagrindo ant kurio bet kokia keverzonė atrodys originaliai.

  Pav. Krantinės vamzdis būtų prasmingas tik tuo atveju, jei Nėris Vilniuje būtų išpuošta genialiais kūriniais, gyva ir pulsuojanti kūrybos vieta, o kadangi ten iki šiol (kaip ir visoje Lietuvoje) nėra nieko genialaus ir gyvybingo, krantinės arkos „revoliucingas“ protestas prieš „sustabarėjusį“ perdėm nulaižytą meną neturi jokios prasmės. Apvemk Monalizos paveikslą sulauksi pasipiktinimo, nes sugadinai genialų kūrinį, prišik ant lauko išvietės grindų - sulauksi paniekos.

  Kam mena kurt? Tai retorinis kiekvieno bandančio kurti Lietuvoje klausimas. Jis iškyla tuomet kai apsižvalgęs pamatai kokios „kurybos“ tendencijos vyrauja. Ar reikia pergyvenimo, minties, idėjos, polėkio, fantazijos, sunkaus darbo, pagaliau ar reikia nuo seno galiojusio principo „gyvenimą kuriamės patys, o poetus mums atsiunčia Dievas“ jei nori tapti sėkmingu „menininku“? Aišku ne!!! Juk pakanka primakaloti kokią minčių ir banalybių košę, nulaižyti kokiam nusenusiam meno gildijos gensekui visas galūnes ir štai - penkių žvaigždučių menas.

  Kadangi Lietuvoje nėra genialių kūrinių, beveik visi pradedantys kūrėjai, pasiduodami naujausioms tendencijoms, tiesiog kopijuoja užsieniečius, kurie užaugo genialių kūrinių apsuptyje, todėl ir tupinėja terliodami medinę lauko išvietę. O kadangi toks menas neturi vertės visuomenėje, natūralu, kad jie visokiais būdais ieško palaikymo pas meno „gensekus“.

  Tokia meno politika neturi ne tik ateities, bet ji bereikšmė netgi dabartyje, ką įrodo ir tušti poezijos festivaliai, kuriuose vieni terliotojai klausosi kitų ir kurie neturi jokios jėgos uždegti visuomenę meniniam polėkiui.

  Žodis tai neįtikėtina jėga, o štai žodis kurį murma nusenęs „gensekas“ skaitydamas iš lapelio, sukelia ovacijas tiktai jo ištikimų padlaižių tarpe. Visuomenėje tai iššaukia tik gailestį ir pasišlykštėjimą. Šio gailesčio ir pasišlykštėjimo niekaip negali pakeisti žvaigždučių kiekis, kurias gensekas ir jo jauni padlaižiai vieni kitiems yra prikabinėję ant drimbančių krūtinių.

  Tikras kūrėjas negali priklausyti sistemai, geniali kūryba neįmanoma Orvelo tvarte, todėl tie Lietuvoje kas atsakingas už meno politiką, turėtų nutraukti meno gildijų gensekų viešpatavimą užsukant finansavimą iš valstybės biudžeto.

Vilką kojos maitina, o tikrą menininką maitina ALKIS.

  Todėl jei nori būti tikru kūrėju visada užduok sau klausimą „Pūti (kaip visi), ar nepūti? „.

2017 m. lapkričio 27 d., pirmadienis

Pasaulį valdo ne idėjos, pasaulį valdo SIMBOLIAI.

  Lukiškių aikštės" vamzdinės kultūros" šūdevras, laimėjęs elektroninio balsavimo metu (būtent todėl ir nori įvesti balsavimą internetu, nes tada bus lengviausia įgyvendinti principą, kad laimi ne tas kas balsuoja, o tas kas skaičiuoja), tai dar vienas spjūvis visai Lietuvai į veidą, žaliais skrepliais. Galėsime prie šios raudų sienos (kalvos), pelenais apsibarstę galvas, į tarpus kaišioti raštelius su savo norais. Tik kaišiodami prisiminkite - šuns balsas į dangų neina. Žmonės kurie leidžia su savim elgtis kaip su gyvuliais, yra verti gyvuliškų simbolių.

  Sodybėlė, valstybės tarnybėlė, geras šeimininkas. Ko dar lietuviui reikia? Svarbu, kad manęs neliečia, o visa kita nesvarbu.

  Protestuoti? O su kuo? Paskutinis lašas privertęs mane emigruoti į Angliją buvo bendražygių niekšybės patirtis, bandant padėti engiamiems Vaidotų geležinkelio stoties darbininkams. Tuo metu dar buvau Lietuvos geležinkelio respublikinės profsąjungos pirmininku. Vaidotų stoties darbininkai atsiuntė pas mane delegaciją, nes turėjo problemų su mažais atlyginimais, nuimamais priedais ir pastoviu pasityčiojimu. Sėdėjome pas mane name Vilniuje (tuo metu nomenklatūrinės šiukšlės dar nebuvo per teismus jo iš manęs atėmę), jie skundėsi ir prašė padėti ką nors daryti. Sutikau padėti, bet pareikalavavau, kad surinktu parašus iš visų darbuotojų, jog jie tikrai eis iki galo ir mes skelbsime streiką. Po kelių dienų man atnešė 193 darbininkų pasirašytą protokolą, jog bus skelbiamas "įspėjamasis" streikas. Su šiais dokumentais aš kreipiausi į Lietuvos geležinkelių administraciją. Socdemų statytinis, Lietuvos geležinkelių generalinis direktorius, Stasys Dailydka, ignoravo mūsų reikalavimą, nes puikiai suprato, kad Lietuvoje įstatymais yra faktiškai uždrausti streikai. Tuo tarpu aš žinojau, jog Lietuva yra pasirašiusi tarptautines konvencijas dėl darbuotojų teisių (tame tarpe ir streiko), todėl aš per daug nesijaudinau ir buvau pasiruošęs ilgiems teisminiams ginčams, bet jau po streiko. Asmeniškai prisiimdamas visą teisinę atsakomybę viešai paskelbiau, jeigu nebus patenkinti darbininkų reikalavimai dėl atlyginimo ir darbo sąlygų, streikas bus ir nurodžiau datą. Kuomet valdanti socdemų partija pamatė, kad streikas neišvengiamas, buvo duota komanda ir į Vaidotų stotį buvo nusiųsti teisininkai, geležinkelių administracijos vadai ir teisėsaugos pareigūnai. Jie puikiai žinojo, kad manęs jie nenupirks ir nepalauš, todėl pradėjo terorizuoti darbininkus. Man pastoviai skambino Vaidotų stoties profsąjungos pirmininkas ir informavo, jog darbininkai laikosi ir tikrai neatsitrauks. Vaidotai yra pagrindinė krovinių paskirstymo stotis, todėl sustojus jai, sustotų visas geležinkelis. Pradėjau gauti grąsinančias žinutes, buvau iškviestas į policiją, gąsdinamas dėl pasekmių ir pan. Žiniasklaida pradėjo informacinę kompaniją "Streikas Vaidotuose, šantažas ar diversija". Visiems aiškiai pasakiau, įvykdote darbininkų reikalavimus, streiko ne bus. Vienas iš reikalvimų buvo dvigubai pakelti algas. Gavau kvietimą į teismą. Puikiais supratau, jog teismas uždraus streiką, bet buvau pasiruošęs ignoruoti šį sprendimą ir po streiko tęsti visus teisinius ginčus. Kai su savo teisininkais atėjau į teismą, buvau priblokštas. Nes geležinkelio advokatai iškarto pateikė Vaidotų geležinkelio stoties visų darbuotojų pasirašytą raštą teismui, jog jie jokio streiko nenori, o visa šią "aferą" streikuoti sugalvojo pats Vladimiras Troščenka tam, kad užsidirbti politinių dividendų. Va taip. Paėmęs šį popiergalį, su nusivilimu radau tarp pasirašiusiųjų ir tų aktyvistų pavardes, kurie mane ilgai ikalbinėjo pradėti streiko procedūrą. Po teismo paskambinau jiems ir išgirdau jog geležinkelio administracija visiems darbininkams jau pakėlė 15 procentų algas ir po naujų metų pažadėjo dar pakelti. Nieko jiems nebesakiau. Tiesiog padėjau ragelį ir oficialiai pakelbiau jog streiko ne bus. Po šio švykio susirinkau šeimą, pasiėmiau savo paraližuotą tėvą ir išvažiavau iš Lietuvos (viena lengvaja mašinėle, į kurią sutilpoms mes visi ir mūsų likusi po teismų manta). Daugelis tų žmonių, kurie pasirašė prieš mane raštą, labai greitai buvo išmesti iš darbo. Bet tai jau nesvarbu.

    Lietuviai nesugeba susivienyti protestui ir labai greitai išduoda savo protestinio judėjimo lyderius. O be lyderių nėra jokio judėjimo, tai sena kaip pasaulis žydų valdymo taisyklė galvijams "ištiksiu piemenį ir avys išsisklaidys". Todėl visiems yra kalama, nereikia jokių lyderių, viską darykite "kolegialiai", o kai nėra lyderio, žmonių bendrija tampa BANDA, kurią labai lengva supjūdyti ir išsklaidyti. Skaldyk ir valdyk.

p.s.   Parodykite man tą lyderį Lietuvoje, aplink kurį galėtume susiburti protestui prieš Lietuvos simbolių išniekinimą? Nėra. O jeigu toks iškils, ar sugebės lietuvių bendruomenė jį apginti? Vargu bau. Todėl nusivalykite skreplius nuo veido ir eikite dirbti galvijai "vardan TOS". Nepergyvenkite, jums į lovį įkrės jovalo, kad augintumėtės svorį iki to laiko, kada ateis (s)kerdžius