2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Vergų tauta

Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma (aksioma sen.gr. ἀξίωμα — nekintamas teiginys priimamas kaip neabejotina tiesa be įrodymų). Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink nes tapsi vergu, tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos - užsimuši.

Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vis viena tampa skolininku. Dėka mūsų valstybę administruojančios kolūkiečių nomenklatūros, mes visi sparčiai tampame skolininkais. Kiekvienas iš mūsų, net ką tik gimęs vaikas jau yra skolingas apie dešimt tūkstančių litų. Kadangi mano šeimoje trys vaikai, tai mano šeima jau skolinga užsieniečiams per penkiasdešimt tūkstančių litų. Neapsigaukite skola ne rona, ne užgis. Žmonės kurie administruoja Lietuvą sąmoningai arba ne, bet labai sparčiai daro mus visus užsieniečių vergais.

Nemanykite, kad tai jūsų neliečia tiesiogiai. Privalomas sveikatos draudimo mokestis, abonentiniai mokesčiai elektrai, prievartinis centralizuoto vandens pajungimas privatiems namams, nepakeliami komunaliniai mokesčiai, prievartinis darbas bedarbiams, protu nesuvokiamas pridėtinės vertės mokesčio dydis maistui, vis kylantys akcizai, tai tik pirmosios kregždės to, kas mus laukia ateityje. Nomenklaturščikų bravūriškai (per žioplumą, kvailumą ar sąmoningai to aš nežinau) auginamą skolą, mes su jumis ir mūsų vaikai turėsime atidirbti arba emigruoti (daugelis jau dabar pasirinko būtent šį kelią). Bet abu šie keliai yra vergystės keliai.

Finansinė okupacija yra daug baisesnė, nei karinė. Finansinės okupacijos sąlygomis degraduojanti, vergais paversta tauta, nebežino prieš ką nukreipti savo pykti. Visi tie farsai pavadinimu „rinkimai“ nieko nepakeičia. Vienus valstybės skolų administratorius pakeičia kiti. Afrika, pietų amerika tai labai pamokantis finansinės okupacijos pavyzdys. Kolonijinį valdymą pakeitė finansinis valdymas. Visos tos paramos „vargstantiesiems“ tai tėra kyšiai vergų tautų „elitui“ tam, kad jie net nebandytų išlaisvinti savo tautų iš finansinės vergystės.

Su buvusiomis rytų komunistinio bloko šalimis elgiamasi taip pat kaip ir su afrikos aborigenais. Visos to Europinės/pasaulinės „paramos“, realybėje tėra kyšiai nomenklatūrai už teisę besarmatiškai apiplėšinėti jų tautas. Visi puikiai žinom, kas pelnosi ir bujoja „dalindami(-iesi)“ šias paramas.

„Pasaulis keičiasi“, „dabar nebe tie laikai“, juokingos frazės kurios sugalvotos tam, kad pateisinti nuo Kristaus atsitraukusių „elitinių“ idijotų degradaciją. Dar senovės Makedonijos karalius Pilypas (Aleksandro Makedoniečio Tėvas) pirmas suformulavo papirkimo kare principą, sukūręs aforizmą: „Pakrautas auksu asilas, paims bet kokią tvirtovę“. Raudonuosius komisarus pakeitę žydrieji komisarai, tiesiog pakrovė auksu asilą (EU „parama“) ir nusipirko sau vergais ištisas tautas - Lietuviai, Lenkai, Slovakai, Latviai, Estai ir t.t.

Neseniai Krikščioniškos Islandijos tautos lyderiai, gakščiai nuvijo auksu pakrautą komisarų asilą nuo savo tautos tvirtovės sienų. Tai būtų neįsivaizduojamas poelgis vergiškų dušelių materialistams kolchoznikams, administruojantiems mūsų valstybę (tiksliau prižiūrintiems prasiskolinusios valstybės turtą ir baudžiaunininkus).

p.s. Nieko nepadarysi, Y tep kap Y, tep rokoujas Žemaitę. Telieka žemai nusilenkti ir iš jaudulio drebančiu balsu sudainuoti naujiems ponams komisarams ir komisarėms: „velcom to lithuania land of the beautiful slaves .....“

Su meilę broliai
Esavičius

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

Valdovų rūmai

Kas nežino istorijos yra pasmerktas kartoti jos klaidas.

Istorija mus moko, kad visose užgrobtose ir nugalėtose valstybėse, nugalėtojai pirmą ką darė tai naikino visus įmanomus valstybingumo simbolius. Taip asirai nugalėję Izraelį, sunaikino šventyklą, karališkus rūmus, visus didesnius pastatus ir Jeruzalės gynybinę sieną.
Iš Babilono tremties grįžę Izraelitai pirmą ką pradėjo daryti, tai atstatinėti savo šventyklą ir sugriautas Jeruzalės sienas. Jie puikiai suvokė simbolių reikšmę tautos savivokoje. Jeruzalės sienos ir Šventykla buvo tai kas suteikė tautai apčiuopiamą bendrumo jausmą ir bendruomeninę savigarbą. Tuo metu kai vienas iškiliausių Izraelio tautos lyderių Nechemijas, gavęs Karaliaus Artakserkso leidimą atstatinėjo miesto sieną, kiti Izraelitai nuolankiai tarnavo tuo metu Izraelį ir Samariją valdžiusiems kitataučiams. Kai tik Nechemijas pradėjo atstatinėti Jeruzalės sienas, tų laikų išsilavinusi ir tą žemę valdžiusi kitatautė šviesuomenė ( a lia Leonidai Donskiai arba Arkadijai Vinokurai) pradėjo per žiniasklaidą (tuo metu žiniasklaidos vaidmenį vaidino didikų užstalės) visaip tyčiotis iš Nechemijo, o jiems nuolankiai tarnaujantys Izraelitai ( a lia Bumblauskai) pradėjo visaip kompetentingai peikti Nechemijo sumanymą. Bet Nechemijas neatsisakė pradėto darbo. Visą laiką kol Nechemijas atstatinėjo Jeruzales sienas ir savi ir svetimi bandė jam sukliudyti. Vėliau, nežiūrint į pastovius Izraelio tautos priešų bandymus kliudyti, kai titaniškomis pastangomis Jeruzalės sienos buvo atstatytos, kitataučiai pasijautė pažeminti, nes tapo aišku, jog ne jie o Izraelitai valdo savo šalį.

Ar nieko jums neprimena ši Izraelio tautos istorijos dalelę?

Aš suprantu kai kitataučiai visaip tyčiodamiesi peikia ir bando sustabdyti Lietuvos valstybingumo simbolio – Valdovų rūmų atstatymą, bet kaip šlykštu yra klausytis mūsų tautos „šviesuolių“ postringavimus ir mekenimus tuo klausimu.
Viename internetiniame dienraštyje perskaičiau dar vieno mūsų nesusitupėjusio „intelektualo“ graudulius dėl to, kad Lietuviai pasirodo nesuvokia Neries krantinėje pristatytų vamzdžių meniškos estetinės svarbos mūsų kultūrai. Ten pat jis pradėjo verkšlenti dėl „Valdovų rūmų butaforijos“, į kurią jis už jokius pinigus nekels kojos. Ir pabaigai šis „originalas“ ir „estetas“ (vienas iš daugelio Lionios Donskio gausiai priklonuotų, bedančių „intelektualų“) pasigyrė, kad į kitą „butaforiją“ – Trakų pilį (!!!!!) jis taip pat nei karto nėra įkėlęs kojos.

Na ką gi, tokia jau apgailėtina šiandienos Lietuviškos viešos erdvės realija. Vos ne kiekvienas prasigėręs, pusiau degradavęs nevykėlis “intelektualas” arba užsieniečiais besižavinti eilinė senstanti paleistuvė, įsivaizduoja turį „šventą“ pareigą nusispjauti į Lietuvių istoriją, pavardžių rašymą, Lietuviškų valgių gaminimą ir be abejo į Valdovų rūmus. Maža to, kai kurie “intelektualai”, istorijos žinovai, viešai kalba jog jeigu mes nesilaikytume įsikibę į Lietuvių kalbą, tuomet jau šiandien su lenkų kalba galėtume turėti “platesnį akiratį” ir ne būtų problemų dėl žurnalų ir žiniasklaidos kokybės” (!!!!) . Įvairios moter(-ės) klykauja, kad specifinis ir niekur kitur pasaulyje neesamas, unikalus, pavardžių rašymas, tai „lingvistinis skaistybės diržas“, kurio reikia nedelsiant atsikratyti. Dar girdėjau viešus „intelektualų“ kliedesius, kad dainų šventė tai atgyvenęs reliktas, kuris mums yra visiškai svetimas, todėl ir jo reikėtų atsisakyti.

Be abejo visa tai sakoma, rimtu veidu, „inteligentiškai“ t.y. „be pykčio“. Manau žvelgiant į tokius „be pykčio“, vertėtų prisiminti senolių patarlę - „minkštai kloja, bet kieta miegot“.

Keista, kad dabartiniai Lietuvos „intelektualai“ (be pykčio) taip niekina save ir savo kultūra, vis žavėdamiesi visokiais užsieniečiais ir jų gyvenimo būdu. Juk tam, kad suprasti Lietuvių ir Lietuvos vertę, tereikia pasižiūrėti į mūsų kaimynus lenkus. Viešai žinomas faktas, kad dabartinė lenku aukštuomene, tai nutautėję Lietuviai (Lietuviška kilmė ten yra prestižas). Mūsų tauta lenkams, o ne lenkai mums davė aukštuomenę, kultūrą ir pagaliau senąją galingąją dviejų tautų imperiją.

Mūšius laimi ne patrankų mėsa (eiliniai kareiviai), o karvedžių genijus. Todėl ir žalgirio mūšį (kaip ir beveik visus kitus Dviejų tautų respublikos reikšmingus mūšius) laimėjo Lietuviai. Visi ten buvę lenkai, rusai, totoriai ir t.t., buvo tik įsakymų vykdytojai, t.y. „molis“ minkomas Lietuvių karvedžių karo genijaus rankomis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad lenkai buvo Lietuvių vasalai, o ne Lietuviai lenkų. Lietuvis Jogaila į lenkija atėjo ne kaip nusižeminęs emigrantas/tarnas ant mulo, apsikrovęs darbo įrankiais. Jis atėjo kaip valdovas, su visa savo palyda, giminėmis ir artimaisiais. Jogailai atsisėdus į sostą, lenkai tapo Lietuvių vasalais. Lietuviai gi tuo tarpu niekada ne buvo lenkų vasalais. Be to, tarp Vilniaus „lenkų“ gajus posakis apie tai, kad lenkė Jadvyga laikė Jogaila po padu, yra mažų mažiausiai ne tikslus, nes Jadvyga buvo ne lenkė, o Vengrijos karaliaus Liudviko Anžu jaunesnioji duktė. Lenkai neturėjo savo tarpe nei vieno žmogaus galinčio kilme ir padėtimi lygintis su vienu iš Lietuvos valdovų – Jogaila.
Kas buvo tituline (valdanti) tauta abiejų tautų respublikoje parodo ir tas faktas, kad lenkams Lietuvos didžojoje kunigaikštystėje buvo draudžiama pirkti žemę, tuo tarpu Lietuviai galėjo be apribojimu pirkti Lenkijoje lenkų žemę. Šis istorinis faktas taip pat parodo, kad Lietuviai valdė lenkiją o ne lenkai Lietuvą. Todėl lenkų sparnuotas posakis „poliak pan a litvin cham“ yra ne realybė, o norima siekiamybė, tai lenkų svajonė.

Kodėl apie tai nekalbama ir visos masinio informavimo priemonės kaip zombiai kartoja svetimų tautų įstorines interpretacijas? Nes viešoje erdvėje autoritetą turi tik apgailėtinas mužikėlis, niekinantis net ir savo žemaitiškas šaknis, lenkofilas Bumbliauskas ir jo pasekėjų postringavimai. Apgailina stebėti, kaip diplomuoti mužikai žeminasi ir pamiršta kas jie esą, vien už kažkokį blizgutį (lenkai Bumblauską dukartus apdovanojo už nuopelnus lenkijai). Nors tiesa pasakius tokie kaip Bumbliauskis yra nekalti, jie tiesiog sovietinės sistemos kruopščiai atrinkti, nušlifuoti ir įsukti sraigteliai, be nuomonės, vizijos ir akiračio. Tariamų autoritetų (savo mokytojų) veikiami, jie yra įspausti į siauras istorinio vertinimo vėžes, kurios jiems yra besąlyginis etalonas ir jie iš ten ištrūkti ne gali.

p.s. Lietuvis Adomas Mickevičius rašė „Lietuva tu kaip sveikata, tik tuomet kai tavęs netenki, supranti kokia tu brangi“. Nesvarbu, kad jis rašė tai lenkiškai, tokia buvo to laikotarpio realija. Mums visiems pagaliau reikia įsisamoninti, kad Lietuviai bajorai neperiminėjo jokios lenkiškos kultūros, jie sukurė Lietuvių kulturą keturiom kalbom, lotynu, rusų, vokiečiu ir lenkų, o Lietuvių kalba visada liko didžiosios valstybės elito slaptoji kalba, kuri tarnams buvo neįkandama. Todėl baikime tą kapitulistinę gaidą apie tai, kad mums kažkas kažkokią kultūrą įdiegė. Viską ko reikėjo, mes pasiemėme patys, savo jėga ir sumanumu, o ko neradome iš kur pasiimti, mes susikūrėme. Lietuvių kūriniais (kultūra) naudojasi vokiečiai, rusai, lenkai, ukrainiečiai ir baltarusai, išdidžiai vadindami tai savo kultura. Mums visiems svarbu suprasti, kad tik dėl tokių „be pykčio“ intelektualų, lengvabūdiškai niekinančių mūsų tautos simbolius, mums vėliau gali tekti skausmingai praregėti, kokia mums brangi BUVO Lietuva.

2010 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Beždžionių planeta

Turbūt netgi visiškai tamsus kolchozų inteligentas, parazituojantis mūsų valstybės administravimo aparate (ir jį aptarnaujančiose struktūrose), sutiks jog beždžionės kurti nesugeba. Jos gali tik beždžioniauti.

Beždžionės gali būti gudrios (kai kurios netgi labai), drausmingos, inteligentiškos, originalios, stropios, atsargios, meilios ir netgi protingos. Viskas lyg ir taip pat kaip ir pas žmogų, sukurtą pagal Dievo Atvaizdą ir panašumą, bet vienintelio išskirtinio žmogaus požymio beždžionei pritaikyti neįmanoma. Tas požymis yra išmintis. Kodėl beždžionės jos neturi? Nes išmintis yra Dievo Dvasios antspaudas Savo vaikams.
Išmintis ir beždžionė (kaip ir bet koks kitas galvijas) tai du nesuderinami dalykai. Nubeždžioniauti žiūrint į žmogų galima bet ką, išskyrus išmintį. Tik išmintis suteikia galimybę kūrybai. Aš čia nekalbu apie tas iškreiptas beždžioniavimo grimasas, kurias šiuolaikiniai „kūrikai“ kažkodėl vadina „kūryba“. Beždžionių keverzonės, dainuškos, teplionės, konstravonės, organizavonės, politikavonės, mokslavonės, teisėjavonės ir sapalionės turi vieną labai aiškų bruožą, tai įvairių beždžioniavimų samplaika, kuri neturi nei esmės, nei tikslo nei prasmės (labai geras tokios samplaikos pavyzdys tai gausios, brangios ir kas kart kitokios mūsų valstybės ateities strategijos).

Ar jums ne keista, kad dabartiniai mokslininkai t.y. mūsų „planetos smegenys“, dalies žmonijos viltis ir autoritetai, beveik sutartinai kildina save iš beždžionių ir niekina Dievo kūrybos tikėjimą. Visi mūsų vadovėliai perpildyti pasakojimais kaip beždžionės po truputį tobulėjo, tiesino stuburą ir pagaliau, tapo „mąstančiomis beždžionėmis“ (homo sapiensais) t.y. pradėjo valdyti pasaulį. Kadangi jie taip save vadina, tai ir aš nenusikalsiu toliau tekste vadindamas bedievius taip, kaip jie patys save įvardina, t.y. tiesiog protingomis beždžionėmis arba, kad būtų paprasčiau beždžionėmis.

Jūs manote dabartiniai universitetai ir kitos mokymo įstaigos suteikia išminties pažinimą, pakelia žmogų iš tamsybės į šviesybę? Juokaujate. Ten iš žmonių gamina beždžiones. Nustato joms dresūros programas, atrenka labiausiai pasiduodančias dresūrai (perspektyvias), jas ilgai ir kryptingai dresiruoja, o už paklusnumą suteikia, pora niekučių (tuščius titulus, porą gražiai atrodančių popiergalių) paėsti ir narvą. Labiau išdresiruotos beždžionės turi geresnius narvus ir pašarą, kitos prastesnius. Bet viena pas visas beždžiones gyvenime yra vienoda, jos neturi pasirinkimo laisvės ir negali priimti savarankiškų sprendimų. Ko jas išmoko zoologijos sode (universitete) taip jos ir elgiasi, priešingu atveju prarastų blizgučius, pašarą ir narvą.

Mūsuose labiausiai išsiskiriantis, gerai dresiruotos beždžionės bruožas yra posakiai „o ką pasakys užsieniečiai?“, arba kitas „o štai estai nusibeždžioniavo pas save pirmi kažką, reiškia ir mes taip turime elgtis (beždžioniauti)“, ir dar „nereikia išradinėti dviračio kuris jau išrastas“ ir pan.. Taip beždžionės ir vaikus savo moko, beždžioniauk stropiau vaikeli, kaip vat tie dėdės daro, tada ir narvą švarų turėsi ir paėsti laiku įmes.

Žmogus išmintingai stebėdamas aplinką niekada neperima aklai visko ką mato (nebeždžioniauja), o protinga ir stropi beždžionė viską daro lygiai taip pat kaip mato pas kitus, todėl pastoviai papuola į bėdas. Kai prasideda bėdos, beždžionės niekada nesiteisina. Juk jos geriausiame Lietuvos arba pasaulio zoologijos sode (universitete) gavo dresūrą ir popiergaliai pas jas geriausio dresuotojo parašu padabinti. Kadangi pas beždžiones niekada nieko doro nesigauna padaryti, jos pradeda vaitot, - „mūsų tautos mentalitetas ne toks“, „mūsų tauta dar nedaugo iki vakarietiškų beždžionių lygio“, „kalta ne beždžionė, kalta sistema“ ir pan.

Prašvietos laikotarpio priešaušryje (beždžionių įsigalėjimo pradžioje) Venecijos plikbajoris Kazanova savo memuaruose dalinosi įspūdžiais iš Jekaterinos dvaro. Vienas iš įspūdžių buvo Rusijos imperijos aukštuomenės filosofinis disputas (išminties meilės-pažinimo pokalbiai). Jis stebėjosi tuo, kad visas disputas vyko Voltero sapalionių pagrindu. Tie kas vaizdavosi esąs apsišvytines, kildino savo pažinimą iš Voltero, darė iš jo minčių išvadas, apibendrinimus, tų išvadų pagrindu formavo savo pasaulėžiūrą ir derino sprendimus. Pasileidėlis Kazanova nesuprato, kodėl dvariškiai ir pati Jekaterina visiškai nekreipė dėmesio į gylį t.y. iš kur Volteras ėmė savo minčių apibendrinimus ir ar tie žmogaus apibendrinimai nebuvo tiesiog klaidingi. Kazanova rašė, kad Voltero samprotavimai buvo priimami kaip išbaigtoji esmė, pamatas tolesnei pasaulėžiūrai, nuo kurios buvo pradėta statyti nauja samprata.

Manau, šie Voltero minčių padėti pamatai ir ant jų pradėta statyti visko kas užsienietiška beždžioniavimo filosofija, galu gale ir atvedė Rusiją į baisią tragediją. Biblija moko: Taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties“ ir „Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats!“. Atsitraukė Rusai nuo Dievo jiems duotos stačiatikybės, pradėjo beždžioniauti užsienietiškų plevėsų fantazijas ir vizijas ir ... žlugo. Abejoju ar dabartinė Rusija dar atsigaus, nes vakariečių beždžioniavimas Rusijoje, yra tiesiog totalus visose gyvenimo srityse.

Vienas išmintingas žmogus žemaitis, mano mamos tėviškėje, pasakė įdomią mintį:

„Ar žinai Vladai, kaip iš mūsų kaimo siųsdavo į mokslus vaikus? Pamatydavo, kad vaikutis niekam tikęs, nesugeba elementarių dalykų padaryti, o juk savas vaikas, gaila nors ir netikša. Kur jį dėti? Į mokslus jį, ten vis vieną duonai ir vandeniui užsitarnaus. Ankščiau kol tų netikšų buvo mažai, žmonės juos galėdavo be vargo maitinti, bet dabar jų priviso devynios galybės ir taip mums ant sprando užsėdo, kad kvėpuoti nebėra kaip.“

Net pasimečiau, kaip paprastas kaimo žmogus aiškiai, išmintingai ir paprastai išdėstė parazituojančių beždžionių populiacijos augimo vieną iš priežasčių. Kuo toliau tuo tų beždžionių (specialistų) daugiau ir joms visoms reikia ėsti. Beždžionės gudrios todėl labai greitai susigaudo kaip ėdalo sau ir savo palikuonims susiorganizuoti. Pastebėjo padarai, kad nuo Dievo atsitraukusi žmonija paniškai bijo ligų, ir čia pat prasidėjo, kiaulių, varnų, sliekų gripo epidemijos pavojai. Negudrus ėjimas o ėdalas (pinigai) krenta kaip gausus bananų derlius beždžionėms nieko neveikiant. Beždžionėms nesvarbu prie ko tai atves tuos ką jie valdo, svarbu, kad pačioms ėdalo būtų daugiau.

Lietuvos beždžionės taip pat nesnaudžia ir godžiu gudrumu nedaug nuo savo užsienietiškų gentainių atsilieka. Pristeigė parkų, draustinių, visokių ribojimų ir normatyvų, licenzijų ir reglamentavimų. Prie kiekvienos beždžioniškos veiklos daug jų minta, storėja ir savo populiaciją gausina. Lietuvoje žmogus, be beždžionės leidimo, net pavėsinės savo nuosavoje žemėje pasistatyti negali. Džiūgauja beždžionės, kad žmonės tapo tokie kvaili ir atsitraukdami nuo Kristaus, leidžiasi beždžionių valdomi.

Kodėl pas vakarietiškas beždžiones vis dar šis bei tas gaunasi? Nes jų gaujos vadai turėjo galimybę mokytis iš žmonių esančių bažnyčioje. Jos ankščiau taip pat beždžioniavo žmonių elgesį prisimesdamos jog garbina Kristų, bet vėliau pagalvojo, kad jos sugebės pačios išsiversti. Pradėjo mokyti (veisti) tokių pačių protingų beždžionių gaujas visame pasaulyje. Jos vaikšto pasipūtusios, vaizduojančios jog viską supranta ir žino, manosi atnešusios pasauliui šviesą ir gerovę net nesuvokdamos, kad jų beždžioniavaldžios vaisius bus totalus visų juos sekančių ir jų valdžiai pasiduodančių žlugimas.

Žmonijos padėti galima apžvelgti vienos šeimos pavyzdžiu. Tėvai taupiai ir išmintingai gyvendami sukaupė turtą ir paliko jį savo berazūmiams vaikams. Tie kvaileliai pradeda elgtis palaidžiai ir švaistyti visą turtą. Pradžioje (porą metų) jie atrodo protingi ir turtingi, niekina tėvus kurie jų manymu „nemokėjo gyventi“, bet po kiek laiko realybė smogia negailestingai ir tokie „protinguoliai“ vaikšto po konteinerius ieškodami iš ko pramisti. Tas pats ir su žmonija. Tūkstantmečiais kaupta išmintis ir sugebėjimas gyventi Dievo akivaizdoje iššvaistomas per porą šimtų metų. Jeigu blaiviai pasižiūrėtumėte į tai kaip beždžionės elgiasi, jūs suvoktumėte, kad tai niekas kitas, kaip degradacija. Savęs ir jiems pavaldžių žmonių naikinimas vardan nieko, vardan savo beždžioniškų įsivaizdavimų ir kas svarbiausia ėdalo (pinigų) gausos.


p.s. Viskas vyksta taip, kaip moko Biblija. Apaštalas Petras kalbėjo: ‚Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: 'Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios'. Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui.“
Kiekvienas iš mūsų turi laisvą pasirinkimą ar pasitikėti Kristumi, ar protingomis beždžionėmis. Reikia žinoti tik vieną, kad nei vienas žmogus neturi išminties, ją turi tik Dievas. Jis yra išminties besąlyginis Savininkas, todėl kaip Savininkas, Jis jos atseikėja (paskolina) Savo žmonėms tiek kiek Pats nusprendžia. Nei vienas iš žmonių negali savintis išminties, lyg tai būtų jo asmeninis nuopelnas ar pasiekimas. Tai yra dovana, už kurią žmogus turi būti dėkingas. Taip pat Dievo tiesa yra ta, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti šią dovaną nemokamai ir neužtarnautai. Žmogui suteikta laisva ir nevaržoma teisę pasirinkti savo gyvenime ar pamėgdžioti beždžiones ir mėgautis jų abejotina draugija, ar atmetus kvailystę ateiti pas Kristų. Jis tavęs laukia ir tiktai Jo draugijoje tu būsi žmogumi, žmogumi kuris sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Žmogumi kuris turi Kristaus malonę išmintį ir Jo rūpestį visais tavo reikalais.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

Išžudyti Egipto pirmagimiai

Iš Biblijos žinome, kad paskutinė Dievo rykštė, nepaklūstantiems Egiptiečiams, buvo visos Egipto tautos pirmagimių išžudymas.

Dažnai netikintys žmonės pasipiktinusiai meta frazę:

„Kaip galima tikėti tokiu kraugeriu Dievu, kuris lengva ranka išžudė visus Egipto tautos pirmagimius.“

Jau pačioje šioje frazėje yra prieštaravimas. Žmogus teigdamas jog Dievas yra žiaurus, savo teiginį pagrindžia Biblijos faktu, tuo pačiu netiesiogiai patvirtindamas, kad Biblija dėsto tikrus istorinius įvykius. Juk jei Dievo nėra ir Biblija tėra pasaka, tuomet ir Egipto pirmagimių žudynių ne buvo. Tada ir kalbos apie tariamą Dievo žiaurumą neturi jokio pagrindo. Bet štai jeigu Dievas yra ir Jis sukūrė viską, reiškia Jam viskas priklauso, tuomet kur Egipto pirmagimiams (kuriuos pasiėmė Pats Dievas) yra geriau? Egipte - ašarų pakalnėje, ar pas Ji, kur jau nuo pradžios laikų yra sukurta nauja žemė ir naujas dangus?"

Jeigu Jis viską sukūrė, tuomet viskas kas egzistuoja, Jam Vienam besąlygiškai priklauso. Tuomet tik Jis vienintelis turi teisę nuspręsti kam gyventi šiame pasaulyje, o kam gyventi kitame pasaulyje.

Jei žmogus yra netikintis Kristumi, tuomet ir Biblija (Dievo Žodis, Pats Kristus) jam yra pasaka. Tuomet labai keistas yra bandymas remtis kaip informacijos šaltiniu tuo, kuo netiki? Jei žmogui Biblija yra kliedesiai, reiškia ir ten aprašytos žudynės tai tik fantazijos vaisius, tuomet pasipiktinimas žudynėmis be pagrindo, juk nesipiktiname kai kompiuteriniame žaidime nužudomi milijonai "nekaltu" virtualiu veikėjų.

Bet jei Biblijoje viskas yra realu, tuomet netikinčio žmogaus gyvenimas pavojuje, nes tada aišku, kad jau 6-7 tūkstantmečius, bedieviai bando Dievo kantrybe ir jei laiku nesusivokia atgailai, jų visada laukia tik viena pabaiga ...

Biblija skelbia:

Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. (Mok 8,11)

Jeigu Dievo nėra, tuomet gali daryti ką tik nori, tuomet degradacija neišvengiama. Nes jeigu nėra To, kas viską valdo ir prižiūri, tuomet žmogus pats sau dievas. Tuomet žmogus pats prižiūri savo gyvenimą. Žinia, kad gyvenimas yra laaaaaaabai sudėtingas, todėl bedieviai kvailiai pradeda ieškoti stabilumo ir paramos tarp kitu žmonių. Jie pradeda pasitikėti „labiau išsimokslinusių“ autoritetais. Bedievių pasaulietinė filosofija kala žmogui įsitikinimą, kad gyventi reikia čia ir dabar, nes tik tokia bedievių samprata yra logiška. "TU TURI PASIIMTI IS GYVENIMO VISKA !!!" Realybėje tokiai propagandai pasidavęs prasčiokėlis, tampa žmogaus pavidalo gyvuliu ir yra labai lengvai valdomas. Apakintas šio pasaulio tuštybės spindesio, berazūmiškai prisirenka kreditu ir neišvengiamai pradeda vergauti bankams. Vergaujant bankams, reikia daugiau pinigu, todėl pradedama ieškoti dar vienos pasaulietinės kvailystes kuri vadinasi karjera. Darydamas karjerą bedievis nuolankai tampa bebalsiu savo viršininko vergu. Totali vergystė, nors jie vaidina, kad gyvena „savo galva“.

Kai žmonės atsitraukia nuo Dievo, jie tampa galvijais kurie pastoviai susirūpinę ėdalu, gėralu ir morčiumi. Tokius „gyvulius“ nesunku prognozuoti ir suvarius į tvartus (meduolio botago principu) visiškai kontroliuoti. Dvasiniuose tvartuose gyvenantys bedieviai materialistai, niekada nesuvoks savo gyvenimo beviltiškumo, nes jie kaip termitai neturi akių tam, kad tai pamatyti

Būtent todėl materialistų pasaulis nekenčia Kristaus mokinių, nes jie visam tam nepasiduoda. Materialistų įniršis yra toks stiprus, nes jie siekdami gerovės, užsidirba sau tik rūpesčius ir problemas, o tikras krikščionis nesirūpindamas gyvena laisvai, turtingai ir prasmingai.

Krikščioniui Dievas duoda privilegija būti laisvam nuo pasaulietinio zombinio ir vergystės. Žymiausias istorinis karalius Dovydas šlovino Dievo Žodį tokia giesme:

„Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane. Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų. Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo. (Ps 119,98 - 104)



Biblija moko, kad visos nuodėmės žmogui bus atleistos ir tik viena nuodėmė ne bus atleista nei šiame nei kitame pasaulyje. Ši vienintelė mirtina nuodėmė yra netikėjimas Kristumi. Apsispręskite kol ne vėlu.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Homofobai

Daugelis „laisvamanių“ ir šiaip visokių televizijos apsišvitintų komentatorių kaltina krikščionis „homofobija“. Man atsibodo tai klausyti todėl aš nutariau panagrinėti, ką gi reiškia sąvoka – Homofobija. Pasirodo viskas labai paprasta, tai sudurtinis žodis „homo“-žmogus ir „fobija“-baimė).
Dabar atkreipkite dėmesį į vieną įdomią aplinkybę. Niekur žmogus nėra įvardinamas vienu žodžiu „homo“, žmogus yra įvardinamas kitu sudurtiniu žodžiu „homo sapiens“ (homo – žmogus, sapiens – protaujantis). Iš to galima daryti tik vieną išvadą, kad jei objektas yra įvardintas tik žodžiu „homo“, tuomet jis geriausiu atveju „neprotaujantis“ žmogus (kvailys) arba kas dar blogiau jis tiesiog žmogbeždžionė t.y. gyvūnas kuris yra labai panašus į žmogų, sugebantis kalbėti, daryti kitus veiksmus panašiai kaip ir tikras žmogus, bet yra vedinas vien instinktų ir neturi protavimo sugebėjimų.

Šiaip jeigu būti atviram tai aš tikrai ir kvailių ir žmogbeždžionių bijau. Na gal tiksliau ne bijau, bet vengiu, niekada nežinai kas jiems šaus į galvą. Todėl gal jie yra teisūs sakydami, kad mes krikščionys homofobai, jie gi nesako, kad mes homosapiensofobai.

Esavičius

2010 m. liepos 20 d., antradienis

Moterąvyriai

Herodoto „Istorijoje“ yra aprašytas vienas istorinis įvykis:

Persų Medų valstybės Karalius Kyras okupavo galingą ir karingą karalystę Lydiją. Po mūšio Kyras dovanojo gyvybę Lydijos valdovui Krezui (560-546 m. pr. m. e.) ir paskyrė jį savo asmeniniu patarėju.
Lydijos vyrai buvo stiprūs, drąsūs, karingi ir kilmingi, todėl po kiek laiko Lydija sukilo bandydama nusimesti Persų Medų tironiją. Persai Medai numalšino sukilimą, o Kyras įsakė sunaikinti visus Lydijos vyrus.
Tuomet buvęs Lydijos valdovas Krezas paprašė Kyro paklausyti jo patarimo ir nežudyti Lydijos vyrų. Jis pasakė:

„Didysis Kyrai, man gaila savo tautos, todėl prašau palikti juos gyvus. O tam, kad jie daugiau nebesukiltų prieš tavo valdžią, tu tiesiog priversk šios šalies aukštuomenės šeimas atiduoti savo berniukus mokytis į teatralų, aktorių ir dainorėlių mokyklas. Labai greitai tie vyrai taps kaip moterys ir tu galėsi valdyti šią šalį amžinai.“

Nuo Kyro laikų, visose okupuotose teritorijose, niekas nebenaikina aukštuomenės. Juos tiesiog techniškai paverčia skystakiaušiais moterąvyriais. Inteligentiškiais pupuliukais. Kaip ir visos moterys, moterąvyriai tampa irzlūs, aikštingi, besipešantys dėl visokių niekučių, pastoviai vienas kitą apkalbinėjantys ir ieškantys saugumo savo buičiai užtikrinti. Aišku periodiškai tie moteravyriai išsilaisvina iš juos valdžiusio tikro vyro (valstybės kuri nėra valdoma moterąvyrių), bet po kiek laiko, nebežinodami ką su tą laisvę daryti, išsirieję tarpusavyje, moterąvyriai ieško kitos tironijos galinčios užtikrinti jų moterąvyrišką buitį ir patogumus. Tokie moterąvyriai nevaldo savo šalies ir nesirūpina savo valstybę, jie tiesiog patologiškai pradeda bijoti savo tautos, todėl visaip nuo jos atsiriboja ir dreba tik dėl savo buities ir „elitinės“ padėties patogumų.

Jau kelis šimtus metų mūsų galinga valstybė yra okupuota svetimų tautų. Mums buvo suteikti keli šansai atgauti valdžią savo šaliai, bet mes nepasinaudojom. Moterąvyrių tapatybės įskiepytas bailumas davė savo.

Tokia yra gyvenimo realybė. Okupuotos valstybės prižiūrėtojai iš vietinio moterąvyiais paversto elito, paskiria administratorius ir vėliau labai akylai stebi, kad jie neišsilaisvintu iš savo moterąvyriškos tapatybės, o svarbiausia, kad būtų vykdoma teisinga administratorių (moterąvyrių) atranka. Jiems nustatomos griežtos ribos ir veiklos taisyklės.

Apsižvalgykite aplinkui, mūsų tauta savo šalies nevaldo. Mūsų moterąvyriai gyvena sau, pastoviai ieškodami užsienietiškų užtarėjų, o tauta gyvena sau, nešdama dvigubą lažą. Mes išlaikom savus moterąvyrius ir dar per užsienietiškus bankus ir įvairias kitas finansines struktūras vergaujam kitoms tautoms.

Lietuvos teritorija ir joje gyvenanti žmonių populiacija jau pora šimtų metų yra administruojama paskirtų administratorių, veikiančių pagal šios teritorijos valdovų (kas kart skirtingų) nustatytas administracines taisykles.

Administratorių administratoriaus Adamkaus aplinka, per žiniasklaidą džiūgavo, kad Lietuvoje kaip niekur kitur Europoje, pavyko atskirti administruotojus nuo visuomenės. T.y. Lietuvos teritorijoje gyvenančių žmonių įtaka mūsų šalį administruojančioms struktūros yra minimali, jeigu nepasakyti griežčiau – nulinė. Tai ilgos ir sudėtingos sisteminės pertvarkos rezultatas. Kiekvienoje ministerijoje sėdėjo (ir sėdi) dešimtys užsienio patarėjų ir koregavo (koreguoja) mūsų teisės aktus pagal jiems vieniems žinomą sistemą ir tikslus.

Be abejo čiabuviams neaiškinama visa sistema, kuri buvo (ir yra) dėliojama iš atskirų dalių. Šių svetimų tikslų įgyvendinimui įkinkytos čiabuvių administracijos struktūros, kurios sukurtos pagal užsieniečių nustatytus modelius. Mes neturime jokios įtakos ne tik teismams, teisėsaugai ir valstybės biurokratijai, bet mes neturime jokios įtakos netgi „šiukšlių surinkėjams“ – savivaldai. Visa mūsų valstybės struktūra tiesiog šaukte šaukia, kad tai okupuota teritorija, kurioje gyvena beteisiai čiabuviai, o juos administruoja okupantų paskirta administracija.

Bet kokio gero administratoriaus funkcija kuo tvarkingiau vykdyti nurodymus ir laikytis teisės aktų. Dažnai viešoje erdvėje girdime, kad tas arba kitas administratorius nevykdė vieno arba kito teisės akto reikalavimų. Būtent teisės aktų reikalavimų vykdymas arba ne, yra šio administratoriaus darbo vertinimo kriterijus. Pagal juos Jis yra arba pasmerkiamas arba išteisinamas.

Pagrindinis skirtumas tarp administratoriaus ir bendruomenės lyderio yra toks: Administratorius vadovaujasi įstatymo raide, bendruomenės lyderis žiūri esmės. Jei sekimas raide neša nuostolius bendruomenei, bendruomenės lyderis niekada ne seks raide. Administratoriui ne svarbu rezultatas, jam svarbu vykdyti raidę. Pridirbęs nesąmonių (sąmoningai arba ne) ir savo administruojamai bendruomenei pridaręs aibę nuostolių, administratorius visada šūkauja „vsio zakonno“ „kalta sistema“ ir būna išteisinamas. Jis puikiai žino jog bendruomenė neturi jokios įtakos jo postui. Bendruomenės lyderis po tokių dalykų nedelsiant prarastų pasitikėjimą ir valdžią.

Dar truputį istorijos. Senovės Romoje liaudį atstovavo konsulai kurie turėjo labai plačius įgaliojimus. Jie galėjo netgi sustabdyti Romos senato priimtų įstatymų galiojimą. Romoje įstatymai taip pat dažnai neatitikdavo visuomenės interesų. Matydami tai, liaudį atstovaujantys konsulai (kurių darbas priklausė nuo rezultatų, o ne nuo raidės laikymosi) neduodavo tokiam įstatymui teisinės apsaugos, todėl šios teisės turėtojas negalėdavo ją pasinaudoti. Tai buvo vadinama plika teise (Ius nudum).


p.s. Tautos lyderiai skaudžiai pergyvena kai nebelieka žmonių jų šalyje, o administratoriai džiaugiasi, nes kuo mažiau žmonių, tuo mažiau problemų. Ar kas nors gali pasikeisti Lietuvoje? Mechaniškai ne. Jokios revoliucijos, maištai, slaptos pasipriešinimo organizacijos neduos jokios naudos. Prisiminkite Lydija, tai atves tik prie žiauraus maišto numalšinimo. Jei norime gerovės Lietuvai, reikia prisiminti Biblinę išmintį – „Visa valdžia nuo Dievo“. Kokie esame patys tokią valdžią ir gauname. Žmogaus tapatybę gali pakeisti tik Kristus. Jei keisimės patys, sekdami Kristumi ir pradėsime nuoširdžiai melstis už savo valdžią (kokia ji be būtų), patikėkite Kristus savų nepalieka, todėl Jis duos mums tokius lyderius ir vadovus (arba pakeis esamų esybę ir tapatybę) kurie valdys, o ne administruos Lietuvą.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Lenkija. Šalis pavogusi Lietuvos istoriją.

Žalgirio mūšio minėjimo išvakarėse, žiniasklaidoje eilinį kartą pasipylė svetimų tautų propaguojamos mūsų istorijos interpretacijos. Todėl nutariau pasidalinti keliomis savo mintimis šiuo kausimu:

Pasaulyje girdime pasisakymus – Lenkija, tai šalis su didinga praeitimi.

Ar tai tiesa?

Ne tai melas!

Lenkai pasaulyje pristatinėja Lietuvos istoriją vadindami ją lenkijos istoriją.


Pristatysiu jums istorinius faktus kurie visiems yra žinomi, bet lenkų propagandos pagalba iškreipta jų interpretacija.

Lenkija tais metais buvo niekam nežinomas Europos užkampis, prie pat Didžiosios Lietuvos sienų. Lietuvių kariuomenė vaikščiojo per lenkijos teritoriją kaip per savo galinį kiemą. Kadangi lenkija buvo katalikiška šalimi, o Lietuva dar ne buvo pakrikštyta, Popiežiaus įsakymu kryžiuočių Teutonų ordinas yra perkeliamas į Lietuviškas Prūsų žemes, tam kad apginti lenkus nuo pastovių Lietuvių puldinėjimų.

Lietuvą valdančios monarchų Gediminaičių šeimos, matydamos Teutonų kariuomenėje realią grėsmę savo valstybei, nutaria prisijungti lenkų žemes. Kadangi lenkai neturėjo nei vieno žmogaus galinčio kilme lygintis su Lietuvių valdovais, Vengrų imperatorius Liudvikas Anžu sutinka pasodinti savo dukrą Jadvygą į lenkijos sostą tam, kad Lietuvis monarchas - Jogaila turėtų lygiavertę žmoną tapdamas lenkijos karaliumi. Lietuviui Jogailai tapus lenkijos karaliumi, visi lenkai tapo Gediminaičių vasalais. Tokiu būdu lenkija tapo Lietuvių monarchų nuosavybe.

Teutonų ordinas toliau kėlė grėsmę Lietuvai. Bet dabar, kuomet lenkai tapo Lietuvių monarchų nuosavybe, teutonų ordinui formaliai nebebuvo ką ginti, todėl Jogaila lenkų vardu pareikalavo Ordiną išsinešdinti iš Lietuviams priklausančių prūsų žemių. Ordinas atsisakė.

Nors Teutonų ordinas buvo lenkų gynėjas, be to ir ordinas ir lenkai buvo katalikais, bet valingas Lietuvis Jogaila privertė savo vasalus lenkus prisijungti prie Lietuvių kariuomenės ir kartu su jais išeiti į mūšį prieš savo buvusius gynėjus.

Niekas Europoje netikėjo, kad Lietuviai sutriuškins Teutonų ordino kariuomenę, nes tai buvo elitinės Europos pajėgos. Lenkai niekada ne buvo geri kariai o Lietuvius jie įsivaizdavo tik kaip nekrikštus barbarus ir pasitikėjo Dievo malone. Jie skaudžiai apsiriko, Dievas davė pergalę Lietuviams.

Mūsų buvę tarnai lenkai dabar pasaulyje didžiuojasi Žalgirio mūšio laimėjimu, rengia šou, vaidinimus ir pan. bet užduokite sau ir jiems klausimą ar jiems ordinas kėlė grėsmę. Ordinas buvo grėsmingas tiktai Lietuvai, prieš kurią jis ir buvo pasiųstas.

Reikia varyti purvina šluota, Bumblauska (ordino už nuopelnus Lenkijai kavalierių) ir jo pasekėjus iš Lietuvos istorijos formulavimo.

p.s. Be je, Smolensko pulkai tai Lietuvos pulkai (Šimtmečiais Smolenskas buvo Lietuviškas miestas) ir bandyti juos atskirti nuo Lietuvių kariuomenės yra nešvarus lenkų įstorikų žaidimas bandant sumenkinti Lietuvių vaidmenį mūšyje. Be to, lenkų pulkų didžiąją dalį sudarė asmeninės Jogailos Lietuvių karinės pajėgos, kurios atėjo valdyti lenkiją kartu su savo valdovu .. Todėl lenkai išviso neturi jokių teisių į šio mūšio garbę. Jie buvo tiesiog Lietuvių vasalai.

Esavičius

2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

Po padu (tautos išmintis)

Pastoviai stebėdamas Lietuvos politiką normalus žmogus pasimeta, nes valdančiųjų sprendimai atvirai marazmatiniai.

Kartą skrisdamas lėktuve į Londoną, persvarsčiau viską iš naujo. Kuo labiau gilinausi į sprendimus ir aplinką (politinę, visuomeninę, tarptautinę) kurioje šie sprendimai buvo priimami, tuo labiau man ryškėjo viena netikėta hipotezė, t. y. aš pradėjau galvoti, kad Lietuvą valdo anaiptol ne kvailiai ir savanaudžiai. Lietuviai per įvairias okupacijas praradę galimybę turėti savo lyderius, tiesiog pradėjo gyventi kaip vienas organizmas. Lietuvių tauta (kaip sociumas) stebėtinai išmintingai sugebėdavo išstatyti į priekį tokį žmogų (tariamai tarnaujantį užsieniečiams), kuris buvo tinkamas būtent to laikmečio aplinkai ir politinei padėčiai.

Jeigu ne Smetonos užsispyrimas, šiandien mes visi būtume „panais po prostu“. Kaip kokie Tomashewskiai, didžiuotumėmės kresų teisėmis ir džiaugtumėmės nepakartojamos savo tėvynės lenkijos pasiekimais, prisimindami Lietuvą tik kaip mitinę protėvynę.

Lietuva vienintelė iš Europos valstybių po antrojo pasaulinio karo išėjo su teritoriniais laimėjimais. Turime Klaipėda ir Vilnių. Mūsų kaimynėms Latvijai, Estijai ir Lenkijai taip nepasisekė. Tame laimėjime tikrai ne paskutinę rolę sužaidė mūsų „idėjiniai kolaborantai“. Sovietinėje sistemoje Sniečkaus/Paleckio tandemas buvo tikra Dievo dovana Lietuvai, nes dėl to mes ne tik nepraradome teritorijų, nenutautėjome, bet atsistatėme Trakus, susitvarkėme kelių tinklą, energetinę infrastruktūrą, žemės ūkį ir t. t.. Keista ar ne, Lietuviai iš sojūzo išėjo nepraradę kaip kiti, o laimėję.

Ankščiau būdavo keista, kad Lietuvoje, vienintelėje iš sovietinių respublikų atėjūnai turi tiek mažai galiu. Jie buvo tiesiog gražiai ir techniškai, nutaisius kvailą, miną izoliuojami.

Sovietams griūnant, mūsų tauta vėl išstatė į priekį būtent tam laikotarpiui geriausiai tinkamą lyderį – Vytautą Landsbergį, kurio savybės buvo labiausiai tinkamos tai padėčiai. Jei būtų lyderis su Šimėno savybėmis, mes nors ir taptume laisvi (kaip ir visi kiti), bet esu įsitikinęs, kad tokio grandiozinio atsikyrimo spektaklio ir sistemos griovėjų įvaizdžio mes tikrai nesusikurtume.

Tik atsiskyrus ir pradėjus tvarkytis savo valstybėje, Lietuviai kaip sociumas, tauta, bendruomenė vėl parodo stulbinamą išmintį ir lyderiu iškelia Algirdą Mykolą Brazauską. Ir nors kai kurie intelektualai tai vadina pralaimėjimu ir Lietuvius niekinamai iškolioja sakydami, kad jiems „gėda būti Lietuviais“, nes Lietuviai „neverti“ buvusių lyderių, bet būtent A. M. Brazausko lyderystė atgaivina Lietuvos ūkį, neleidžia sunaikinti gamybos ir nepaverčia mus panašiais į Latviją ar Estiją, t. y. pigių prostitučių, viešbučių ir barų užsieniečiams kraštu.

Bet viską vainikuoja puikus politinis žaidimas, kuomet mus be ceremonijų inkorporavo į naująjį sojūzą. Protingi Lietuviai suprato, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Apie jokius nepriklausomus ar laisvus sprendimus mes negalime nė svajoti, nes šaltąjį karą laimėję „vakariečiai“ mus taktiškai su šypsena veide, bet geležine ranka laikė (ir laiko iki šiol) už gerklės. Ką galėjo padaryti mūsų lyderiai, kai tam tikslui eurookupantai vedė (ir veda) milijonus kainuojančią negailestingą propagandinę kompaniją, o mūsų svinarkos ir dojarkos su kitais teletabiais augalais, aklai tiki viskuo ką sako zombovizija (žiniasklaida). Todėl vienintelį dalyką ką galėjo padaryt mūsų lyderiai, įdėti nelygitimumo (neteisėtumo) mechanizmą į visus tuos „laisvanoriškus“ referendumus. Ankščiau aš maniau, kad alaus ir miltelių spektaklis tai tiesiog kvailas liapsusas, bet kai žiūri į tai iš istorinės perspektyvos, matai, kad po kokių 50 metų, kai mes vėl stovėsime baltijos kelyje ir reikalausime laisvės nuo jevrosojuzo ir kabinsime jevropasportus ir jevrorublius ant sienos prie Seimo, vienas iš rimčiausių argumentų laisvei bus būtent „alaus, miltelių ir pieno“ nupirktas referendumas. Tokio galingo argumento sukūrimas, tai tikrai strategiškai apgalvotas, toliaregis ir patriotinis žingsnis. (Visa tai bus įmanoma tik jei po 50 metų Lietuvoje dar bus išlikę Lietuviai)

p. s. Gal aš čia šiaip, norima dalyką iškeliu kaip esamą, bet aš tikrai tikiuosi, kad ši mano įžvalga yra bent iš dalies teisinga ir tai nėra tik laimingi atsitiktinumai (aklai vištai grūdas).

Esavičius

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Ar gali Dievas?

Vienas žmogutis bendraujant uždavė klausimą „Na štai tu Vladai tiki Dievą ir kad Jis yra Visagalis, taip?“ Atsakiau „Taip visiškai teisingai, tikiu“, tas tęsė,- „Gerai tai tuomet atsakyk, ar gali Dievas sukurti tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti?“

Suktas klausimas. Kaip visada netikintys žmonės (na ir daugelis krikščionimis pasivadinusių stabmeldžių) kalbėdami apie Dievą, bando užmauti jam žmogiškos logikos kurpalių. Jie sako: „juk logiška, kad jeigu Dievas nuo sukūrimo pradžios yra įrašęs išgelbėjimui skirtus žmones į gyvenimo knygą, tai jie ir negali prarasti Dievo išgelbėjimo“. Tai stabmeldžių žmogiška logika, beveik niekuo nesiskirianti nuo aukščiau minėto netikinčio žmogaus užduoto sukto klausimo kilmės „ar gali Dievas......“.

Vadovaujantis tokia pat logika buvo ir yra nustatinėjamos pasaulio pabaigos datos, nors Kristus labai aiškiai perspėjo: Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas' (Mk 13,32).

Taip pat ir Paulius Šv. Dvasios įkvėptas perspėjo save ir kitus: Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti (1 Kor 8,2).

Netikintys žmonės, kurie sugalvojo šį klausimą, tūrėtų žinoti apie logikos mokslą ir jame esančius loginių taisyklių paradoksus. Pav. „Loginis popieriaus kortelės paradoksas“. Jo esmė tokia: ant kortelės popieriaus parašoma: „Teiginys ant kitos kortelės pusės yra teisingas“ tuo tarpu kitoje „Teiginys kitoje kortelės pusėje yra neteisingas“. Kuris iš šių teiginių teisingas? Ar abu jie klaidingi? Teisiog tai žmogiškos logikos paradoksas. Tokio pobūdžio teiginių neįmanoma priskirti prie teisingų arba klaidingų nes jie yra paradoksalūs. Logiškai paaiškinti Dievo visagalybę yra neįmanoma, nes Dievas yra aukštesnis už žmogaus logiką.

Žinant žmogaus suvokimo silpnumą, atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą yra paprastas ir panašus į tokį kurį Kristus pateikė savo dar neįtikėjusiems mokiniams, kai jie pasimetė dėl Jo posakio, kad kupranugariui lengviau pralysti pro adatos skylutę, nei turtingam patekti į dangaus karalystę. Jėzaus mokiniai, vadovaudamiesi žmogiška logika paklausė: „Tai, kas gi tada gali būti išgelbėtas“. Į tai Kristus atsakė Dieviškai: „Žmogui tai neįmanoma, o Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19,23-26).

Su broliška meilę
Esavičius

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Kam to reikėjo ir kam tai naudinga?

Nutariau viešai apmastyti mano brolių Kristuje, kurie šiuo metu tvarko Viešpaties reikalus Lietuvoje, sprendimą neleisti įnešti Algirdo Mykolo Brazausko kūną į arkikatedrą.

Jis tik iš pirmo žvilgsnio yra nelogiškas. Reikia suprasti, kad mes tikintieji, kurie paskyrėme save Kristui, išliekame žmonėmis. Su savo silpnybėmis, požiūriais, nuodėmėmis ir pasaulio supratimo paskatintais motyvais. Šv.Augustinas yra pasakęs: „Mes krikščionys tai tie patys nusidėjėliai, tik priėmę Dievo malonę“.

Ir krikščionys ir nekrikštai yra tie patys žmonės nusidėjėliai, tik vieni nutarė atmesti Dievo malonę, kuri teikiama per Jo Sūnų Jėzų Kristų ir todėl gyvena savo kvailystėje, tuštybėje, rūpesčiuose ir prakeikime, o kiti nusidėjėliai priėmė Dievo malonę ir gyvena Dievo apsaugoje. Nei vieni nei kiti nėra geresni už kitus (žmogiškąją prasme). Tiesiog vieni nusidėjėliai priėmė teisingą sprendimą ir jie nuo to laiko neteisiami Dievo teismo, nes yra išteisinti malone.

Kristaus bažnyčia yra neišsemiamas malonės šaltinis, o mes esame tik žmonės, su savo silpnybėmis ir išskaičiavimais, todėl kartais žmogus pirmas patekęs prie To šaltinio nutaria (dėl vienokių arba kitokių priežasčių) nebeleisti kitų semtis Gyvojo vandens.

Šiuo metu Lietuvoje yra tiesiog masinis atgimimas Kristuje. Žmonės eina į bažnyčia, domisi, meldžiasi, skaito Šv.Raštą ir tai labai kertasi su ta šimtmečiai buvusia nuostata pasaulyje, kad Lietuviai tai tik užsispyrę pagonys, kuriuos reikia valdyti geležine lazda, nes jie vis viena neateis pas Dievą gera valia. Yra daug mano brolių Kristuje, kuriems tai nepatinka ir kurie stengiasi išlaikyti šimtmečiais besitęsiantį Status quo dėl Lietuvių (beviltiškų pagonių kuriuos reikia laikyti ant trumpo pavadėlio) padėties apibrėžimo. Kaip tai padaryti? Pagonys elgiasi tiesmukai, (todėl juos lengva valdyti), o Dievas savo sekėjams duoda išmintį ir supratimą, kuriuos mes būdami žmonėmis dažnai naudojam ne vien Dievo reikalams spręsti. Todėl siekiant išlaikyti esamą padėtį, reikia lyg tarp kitko sukelti krizę, įtampą ir išprovokuoti dalies tautos neapykantą. Žmonės, kuriuose verda pyktis dėl neteisingo, tautos vadovą paniekinančio sprendimo, visada elgiasi neapgalvotai. Iš čia prasideda visokie „masiniai“ katalikybės atsisakymai, perkūno šventyklos atstatymo iniciatyvos ir pan. Visa tai nepraeina nepastebimai pasaulio krikščionių akyse. Todėl išprovokavus tokias viešas neapykantos bažnyčiai akcijas, galima kankiniškai nudelbus akis ir iškėlus rankas pasakyti, na va matote su kokiu kontingentu mums tenka dirbti, jiems reikia dar labiau iš visų pusių užveržti veržles.

Dabar pagalvokime kam gi tai naudinga? Ar mūsų broliams Kristuje kilusiems iš Lietuvių? Argi jie sieks sukompromituoti pasaulio bažnyčios akyse savo tautą? Be abejo ne. Jie irgi žmonės ir visais būdais stengtųsi užglaistyti savo tautos galimus konfliktus. Bet kažkam čia Lietuvoje naudinga atskelti dalį tautos ir pasakyti „pasižiūrėkite kaip tik Lietuvis taip ir pagonis, maištininkas prieš bažnyčią“.

Pamenate dar visai neseniai buvo sakoma kataliku tikėjimas yra „polska viara“ (Lenkų tikėjimas). Jei tu įtikėjęs Lietuvis, tai tu turi tapti lenku. Visa Lietuvos katalikų bažnyčia laikėsi ant šio principo. Būtent todėl tiek „lenkų“ atsirado netgi Žemaitijoje. Įtikėjai Kristumi, sieki bažnyčios tarnystės ir prie bažnyčios esančių privilegijų, reiškia tapai lenku. Pamenu mama pasakojo, kad Žemaitijoje lenkuojančius vadindavo besiponavojančiais bernais.

Jeigu mūsų bažnyčios apačiose ta nuostata jau iš esmės baigia pasikeisti (nes yra daug savo tautą mylinčių tarnautojų), tai mūsų bažnyčios viršūnėje anaiptol ne. Vien tik ką reiškia besitęsiantis Vilniaus krašto lenkinimas per Lietuvišką Kristaus bažnyčią. Lyg bažnyčia Lietuviška, o lenkinimas tęsiasi toks pat, kaip ir Pilsudskio laikais. Neseniai mano sesuo įkalbėjo viena pažystama Vilniaus „lenkę“, nueiti į Lietuvių kalba vedamas mišias. Po mišių ji visa spindėjo, nes pagaliau SUPRATO apie ką kalbama. Kodėl mūsų broliai Kristuje, turintys Dievo įgaliojimą tvarkyti Jo bažnyčios reikalus Lietuvoje, taip užsispyrusiai proteguoja tą beprasmę erzelynę su lenkiškomis Mišiomis, kurios netgi nutautinti Lietuviai vis viena nesupranta? Nes jie nepriklauso mūsų tautai, jie yra iš kitos tautos. Kam naudinga buvo „lyg ir nesuprantamu sprendimu“ supjudyti visą tautą ir dalį jos pakelti maištui? Be abejo tiems kam Lietuvių tauta yra svetima pagonių žemė.

Ar dėl to mes turėtume kaltinti bažnyčia kaip visumą? Atsitokėkite, be abejo ne. Jei mūsų broliai Kristuje yra lenkuojantys bernai, tai čia yra tik jų asmeninė tragedija. Bet jei jie naudoja savo, (Kristaus jiems duotus) įgaliojimus asmeniniams, pasaulietiniams tikslams ir dėl to nužudo dalį Dievo ieškančių sielų.....Tuomet negerai. Baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas.

Nuo senu senovės krikščionims yra žinomas principas „'Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau'. Neatsivertę Lietuviai yra ligoti ir pažeidžiami, todėl tampa atsivertusių priešininkų lengvu grobiu. Būtent todėl mūsų galingą valstybę ir jos žmones pasidalino atsivertę mūsų kaimynai.

Ką mums daryti? Visų pirmą ateiti pas Kristų su malda. Patikėkite Jis išgirs, jei kalbėsite su sudužusia širdimi ir atsisakysite kvailo išdidumo. O tada nusiraminti ir melstis už nusidėjėlius mūsų brolius, kurie savo asmeniniais tikslais pasinaudojo savo įgaliojimais. Jei tai būtų Kristaus šlovei, tuomet nebūtų jokių klausimų, bet ta erzelynė sukėlė papiktinimą tarp tų kurie ieško Kristaus. Ir tai padaryta vien tik tam, kad išlaikyti lenkišką Lietuvos katalikų bažnyčios valdymą. Kaip rašė apaštalas Paulius 'Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys'.

Ar reikia kaip nors smerkti taip besielgiančius. Be abejo ne, mes turime už juos melstis. Turime melstis už juos ir už savo tautą, nes tauta kuri netarnaus Dievui pražus.
O ką dar turime daryti su taip besielgiančiais savo broliais kurie yra tarnautojai ir kurie turi įgaliojimus bažnyčioje, kaip elgtis su jais? Į tai mums atsako apaštalas Paulius: „....tokį įsidėmėkite ir nebendraukite su juo, kad susigėstų. Nelaikykite jo priešu, bet įspėkite kaip brolį.“ Žiūrint į realijas, visų pirma iš tokių brolių rankų nereikia priimti jokių sakramentų, nei Komunijos, nei vesti Krikštytis vaikus, nei būti jo vedamose mišiose. Dievas mums įsteigė daug maldos namų ir pasamdė daug mūsų brolių tarnystei kurie turi teisę atlikti sakramentus, tiesiog palikite jį vienatvėje.

Jeigu kuris iš bažnyčios tarnautojų, tarnaudamas Lietuvoje, nemyli mūsų tautos (net jei jam paskirta kardinolo tarnystė) tas turi būti tiesiog ignoruojamas. Ir tai turi tapti visuotine praktika Lietuvoje.

p.s. Svarbiausia broliai, baikite kvailioti su tais maištais prieš Dievą, prieš Jį nepakovosi. Kristaus malonė yra neaprėpiama ir teikiama visiems be kas pas Jį ateina, o jeigu kurie iš brolių jus piktina ir užsiima intrigomis arba bando išlaikyti kažkokias iliuzines valdžios pozicijas, tai tik jo asmeninė tragedija. Mes turime jį mylėti, melstis už jį, bet netoleruoti jo elgesio.

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

Rehabeamo sprendimas

Mano brolio Kristuje, Audrio Juozo Bačkio sprendimas neleisti Lietuvos Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kūno įnešti į Arkikatedrą, privertė mane susimastyti ar tai ką nors reiškia mums kaip bendruomenei ir katalikų bažnyčios įtakai mūsų visuomenei?

Kristus Biblijoje Mokytojo (Koheleto) knygoje mus moko, kad „ Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:

„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų, taip ateities dienomis būsiančių dalykų neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.

Mes krikščionys turime dėkoti Dievui už Bibliją, kuri mums gali priminti kas gi buvo ankščiau. Būtent todėl mes esame Dievo palaiminti ir galime atsisakyti nenaudingų sprendimų.

Prieš kelis tūkstantmečius, teisėtas Izraelio karalius Rehabeamas, karaliaus Dovydo anūkas pradėjo karaliauti Izraeliui. Rehabeamas nuvyko į Sichemą, nes visas Izraelis buvo suėjęs į Sichemą paskelbti jį karaliumi. Tuomet vienas iš maištininkų prieš teisėtą valdžią, Jeroboamas ir visa Izraelio sueiga atėjo ir kalbėjo Rehabeamui: „Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą. Tad dabar palengvink savo tėvo kietą lažą ir jo uždėtąjį sunkų jungą, ir mes tau tarnausime.“ Rehabeamas atsakė jiems: „Eikite ir po trijų dienų sugrįžkite pas mane.“
Žmonėms nuėjus, karalius Rehabeamas tarėsi su seniūnais, tarnavusiais jo tėvui Saliamonui dar tam gyvam esant, sakydamas: „Kaip patariate šiems žmonėms atsakyti?“ Jie kalbėjo jam, tardami: „Jeigu šiandien būsi šios tautos tarnas ir jiems tarnausi, jeigu atsakysi jiems maloniais žodžiais, jie bus tavo tarnai amžinai.“ Rehabeamas seniūnų duoto patarimo nepaisė, bet tarėsi su jaunais vyrais, kurie buvo su juo augę ir dabar jam tarnavo. Jų klausė: „Ką patariate atsakyti tautai, kuri man sako: ‘Palengvink jungą, kurį mums uždėjo tavo tėvas’?“ Jauni vyrai, augę drauge su juo, atsakė jam: „Tautai, kuri tavęs prašo: ‘Tavo tėvas uždėjo mums sunkų jungą, bet tu turi jį palengvinti’, ¬ privalai taip kalbėti: ‘Mano mažylis pirštas storesnis už mano tėvo juosmenį. Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.’“
Jeroboamas ir visi žmonės sugrįžo pas Rehabeamą trečią dieną kaip karalius buvo sakęs: „Sugrįžkite trečią dieną.“ Žmonėms karalius atsakė šiurkščiai, nepaisydamas patarimo, kurį jam buvo davę seniūnai. Sekdamas jaunųjų vyrų patarimu, jis tarė jiems: „Mano tėvas jūsų jungą padarė sunkų, o aš prie to jungo dar pridėsiu. Mano tėvas plakė jus botagais, o aš plaksiu jus skorpionais.“ Karalius neišklausė žmonių.
Kai visas Izraelis pamatė, kad karalius nenori jų išklausyti, žmonės, karaliui atsakydami, tarė: „Kokia mums dalis Dovyde? Nėra paveldo Jesės sūnuje! Izraeli, į savo palapines! Dabar, Dovydai, rūpinkis savo namais!“

Nuo to laiko didžioji dalis Dievo tautos atsiskyrė nuo savo teisėto karaliaus ir nuėjo paskui maištininką. Jie tarnavo auksiniams veršiams ir jau niekuomet nebegrįžo pas savo karalių ir šventyklą.

Visai kitą padėtį mes matome Dievo tarno Samuelio pavyzdyje. Šis vyras valdė (teisė) Izraelio tautą, bet tauta nutarė tapti panaši į kitas aplinkines tautas ir paprašė paskirti jiems pasaulietį karalių. Samuelis formaliai žinodamas Dievo valią supyko, nes tauta elgias ne taip kaip jiems Dievo buvo paskirta, bet nuėjęs meldėsi ir Dievas jam atsakė: 'Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį.

Samuelis paklausė Dievo ir pasielgė ne formaliai (pagal raidę) bandydamas išlaikyti Dvasinės valdžios monopoliją, o pagal esamą padėtį (Dvasią) išlaikydamas rimtį tautoje.

Mes esame krikščionys, todėl turime tokią laisvę elgtis ne pagal formą (tai stabmeldžių dalia), mes elgiamės pagal Dvasią ir esame Jos vedami. Todėl mūsų nesaisto jokie pasaulietiniai požiūriai, kaip tad gėda, pažeminimas, nusivylimas ar nusižeminimas. Nusižeminti prieš tautos valią bijo tik stabmeldžiai ir todėl žlunga. Mes gi, apgailestaudami dėl požiūrių nesupratimo ar ar žmonių silpnumo nenustojam rūpintis Dievo reikalais net ir dvasiškai paleistuvaujančiųjų tarpe.

Be abejo mūsų tautą papiktinęs sprendimas neleisti pagerbti tautos vadovo pagerbti arkikatedroje, nesunaikins bažnyčios (tai neįmanoma), bet tai tikrai privers labai daug Dievo ieškančių sielų nusekti maištininkų siūlomais keliais ir garbinti auksinius veršius. Tokių bažnyčios pakaitalų, vedančių į pražūtį, šiuo metu yra daugiau nei bet kada ankščiau.

p.s. Broliai, kurie turite įgaliojimą priimti sprendimą, kviečiu jus paklausyti tautos balso ir leisti ketvirtadienį pagerbti tautos vadovo Algirdo Mykolo Brazausko kūną arkikatedroje. Prisiminkite, kaip Dievas per pranašą Samuelį atmetė Savo pateptą karalių Saulių: „Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi'.“

Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. birželio 27 d., sekmadienis

Mirė žmogus epocha.

Mirė Algirdas Mykolas Brazauskas.


   Tai vienas iškiliausių žmonių kuriuos man teko pažinti asmeniškai.
   Neįtikėtinas analitinis protas, strateginis mąstymas ir tiesiog fenomenali intuicija. Visada gerbiau šį žmogų.

   Jam teko našta vadovauti laikotarpiu, kuomet mūsų tauta buvo (ir yra) paskendusi priešpriešoje, besikapanojanti kriminalizuotoje pasaulėžiūroje, o jokios kontrolės nepripažįstanti biurokratija (sena ir nauja) tapo visagaliais feodalais. Būtent šiomis aplinkybėmis visa apimtimi išryškėjo jam Dievo duota charizma. Tik jis sugebėdavo suvaldyti visą šią makalynę, neįvesdamas valstybės į nesibaigiantį priešmirtinį kolapsą.



Tai didelė netektis ne tik jo šeimai, bet ir visai mūsų tautai.

Amžiną atilsį duok jam Viešpatie.

Su pagarba
Esavičius

2010 m. birželio 21 d., pirmadienis

Izraelis (hebr.) – Dievo kunigaikštis

Dabartinė tauta besivadinanti Dievo kunigaikščio (Izraelio) vardu, yra atmetusi jiems siųsta Dievo malonę per Jo Sūnų Jėzų Kristų, bet argi Dievas atmetė Izraelio tautą? Ne, jokiais būdais ! Nes Jo Žodis nepakeičiamas, Jo malonė ir ištikimybė yra begalinė. Svarbu suprasti, kad ta tautos dalis, kuri atmetė Visagalį Dievą nepriėmusi Jo siųsto Sūnaus Jėzaus Kristaus, pati atsiskyrė nuo Dievo ir Jo kuriamos naujos, po Savo Asmeniniu vadovavimu suburtos tautos. Dabartiniai Judėjų tikėjimo išpažinėjai atmetę Kristų nusekė ne tą kūną ir patys save atskyrė nuo malonės, kaip savo laiku pirmasis Izraelio karalius Saulius (1 Sam 15,26).

Dievas aiškiai sako Biblijoje, kad suteiks malonę ne Senosios Sandoros Dievo kunigaikščio tautai, kaip žmogiškos išminties keliais ir supratimu nuklydusiai visumai aplamai, o tik tos tautos išsklaidytiems palikuonims, kuriuos Pats surinks po savo sparnais ir Pats bus jiems Ganytoju (Iz 43,5; Iz 56,8; Ez 34,12; Ez 34,15).

Kiek tarp visų pasaulio tautų yra išsklaidyta Dievo kunigaikščio tautos palikuonių negali pasakyti niekas. Nes tai ką mes matome dabartinėje, dirbtinai žmonių sukurtoje šalyje pavadinimu Izraelis, yra tik nedidelė Izraelio tautos dalis. Izraelio tautą sudarė 12 giminių. Po karaliaus Saliamono valdymo atėjus jo išdidžiam sūnui Roboamui, dešimt Izraelio giminių atsiskyrė nuo Jeruzalės ir nuėjo kitu keliu susikūrę kitą savo žmogiško supratimo tarnystę Dievui su centru Samarijoje. Taip atsirado dvi Izraelitų karalystės, Judas (2 giminės) ir Izraelis(10 giminių). Šventykla ir Mozės palikta tarnystė Dievui buvo Jeruzalėje ir Judejoje. O atskilusių Izraelio giminių karalius Jeroboamas ikūrė naują religiją su garbinamais auksiniais veršiais miestuose Betelyje ir Dane.

Izraelitai pradėjo formalzuotai žiūrėti į tikėjimą. Atsirado daug išsilavinusių teologijos mokytojų, kurių pastangomis pagrindinis dėmesys buvo pradėtas skirti aukojimams ir bažnytinėms (kulto) šventėms (formai), o ne gyvam bendravimui su Dievu per Jo pranašus (esmei). Todėl labai greitai atkilusios Izraelio giminės buvo nugalėtos asirų, o karalystė sunaikinta. 10 Izraelio giminių buvo ištremtos ir išsisklaidė po visą pasaulį. Truputį ilgiau atsilaikė Jeruzalės Šventyklai ištikima likusi Judėjos karalystė, bet ir ji buvo sunaikita.

   Taip visos dvyliką Izraelio giminių buvo išsklaidytos. Tik nedidelė jų dalis vėliau atstatė Šventyklą Jeruzalėje, bet jau niekada nebesugebėjo pakilti iki buvusios galybės ir šlovės. Galutinai Senosios Sandoros Mozės palikta tarnystė, su aukojimais ir šventimu, buvo sunaikinta šio amžiaus 70 metais, kuomet Izraelis sukilo prieš Romos imperiją. Ji iki šiol nėra atstatyta. Izraelitai nebeturi Mozės įsteigtos Levitų kunigystės ir Šventyklos susitikimui su Dievu. Vietoj jos čia įsitvirtino Rabinų (mokytojų) tarnystės sistema. 

Dėl to išsklaidymo, Dievas pasiuntė į visus žemės pakraščius tuos, kas skelbia atgailą ir Kristaus gerąją naujieną (Evangeliją) apie tai, kad Dievas visiems suteikia malonę tapti Jo tautos nariais Per Jėzų Kristų. Nebereikia priklausyti išskirtinai Senosios Sandoros Izraelio tautos matomai struktūrai, užtenka išgirdus kvietimą ateiti pas Kristų, priimti Dievo malonę ir Jo palaiminimą.(Iz 66,19; Jn 1,12).

p.s. Išgirsti gali tik tie kas turi savyje Dievo sėklą, visi kiti liks nesupratę skelbimo, nes jiems tai uždengta. (Rom 8,29)

Jei išgirdote Kristaus Gerąją Naujieną ir ji jumyse paskatino mintis apie Dievą ir atgailą, tuomet Jūs esate vienas iš tų Dievo ieškomųjų, kitiems šie žodžiai liks tik kvailystė. (1 Kor 2,14; 1 Kor 1,23)

Su broliška meilę
Esavičius

2010 m. birželio 18 d., penktadienis

Karalius be palaiminimo

Visi kas esame su Kristumi, turime Šv. Dvasią kaip užstatą (2 Kor 5,5). Apie tai kalbėjo ir Paulius. Mes esame marioje palapinėje ir tik siekiame apsivilkti tai kas nemaru. Nei mūsų nuodėmės, nei supratimas nei aplinka niekur nedingsta, visa tai tik užsidaro mumyse, nes mes apsivelkame Kristumi ir Jo teisumu esame išteisinami.

Einant užsikietinimo, teisuoliškumo ir formalizavimo keliu, pastoviai neatsinaujinant Kristuje, tai kas Dievo uždengta išsikreipia. Todėl tapus nauju žmogumi (1 Sam 10,6) galima greitai tapti vien tik karaliumi be palaiminimo (1 Sam 16, 14).

Ir nereikia savęs guosti, kad tai senosios sandoros laikai, o dabar "malonės amžius". Malonė yra atgailaujančiai ir Kristų nuolankiai sekančiai sielai, o išdidiems ir užsikietinusiems žmogiškų priesakų sekėjams "verksmas ir dantų griežimas". (Mal 3,6).

Dievas ne žmogus, kad kaitaliotų savo nusistatymus, todėl Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Esavičius

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Vsio zakonno

Praeityje, kai dar buvau jaunas ir naivus, kovodamas už nuskriaustųjų darbininkų teises, Briuselyje surengiau protesto akciją. Dabar nepasakosiu ko mes ten beldėmės ir ko reikalavome, bet betarpiškas potyris susidūrus su jų teisėtvarka, man atvėrė akis kodėl taip skiriasi Lietuvos ir vakarų Europos viešas administravimas.

Visų pirma, Europiečiai vis dar krikščionys (kol kas, tėvų dėka), todėl jų sistemos pranašumą lemia tai, kad ten nėra jokios sistemos. Visi sprendimai priimami atsižvelgus į realią padėtį, o ne į įstatymo raidę. Įstatymas jiems yra realybės matas (kelrodis), o ne stabas (t.y.stulpas kurį galima apeiti). Pagrindas ten yra rezultatas, o ne formų laikymasis.

Lietuvoje viskas atvirkščiai. Lietuvoje įstatymas yra padarytas stabu, pas mus viskas suvedama į formos laikymąsi, bet ne į rezultatą.

Lietuvos viešajame administravime visos nesėkmės yra verčiamos „netobuliems įstatymams“, t.y. formai, o ne tiems kas ta forma manipuliuoja (nomenklatūrai).

Krikščionis turi supratimą iš Dievo, kad įstatymas (negyva raidė) negali būti tobulas. Įstatymas turi būti tik matas (pavyzdys) o ne forma (stabas). Pagonys ir stabmeldžiai to nesuvokia.

Reikia įsisamoninti, kad kai tik išgirstame iš pareigūno „kalti įstatymai“ reikia varyti tokį aferistą stabmeldį kuo toliau nuo savęs ir valstybės valdymo. Nes šios parazituojančios asabos puikiai išmoko manipuliuoti forma. Kai reikia kokią nors gamyklą privatizuoti, sklypą pas žmogų pavogti, tuomet su įstatymais yra viskas tvarkoje, bet va štai jeigu jį pagauna ir pas jį „kepurė dega“ tuomet jis rėkia - sistema netobula, įstatymai negeri ir t.t.

Įstatymų „netobulumas“ tapo visų mūsų valdžioje besiganančių zootechnikų, proforgų ir partorgų atpirkimo ožiu, ant kurio sudedamos visos jų nuodėmės.

Tik kolūkiečių nomenklatūros išugdytas ir paskirtas žmogus gali sakyti „pareigūnai nekalti, kalta netobula sistema“.

Kol Lietuvos viešajame administravime viskas bus suvedama į formą, o ne į rezultatą, tol Lietuvoje mes neturėsime gerovės.

Esavičius

2010 m. birželio 16 d., trečiadienis

Du vienuoliai (du krikščioniškos atgailos keliai)

Nuo senų laikų vienuolių knygose yra pasakojimas apie du vienuolius, kurie nuėjo su reikalais į miestą ir ten juos sugundė paleistuvės.

Grįžę į vienuolyną jie atgailavo ir senolių taryba, pasitaisymui ir nuodėmės apverkimui, paskyrė jiems tam tikrą laiką būti savo kambariuose, be jokio bendravimo, vien tik maldose.

Kai praėjo paskirtas laikas, abu nusidėjėliai išėjo iš savo kambarių. Vienas iš jų buvo išbalęs, jo akys buvo raudonos nuo ašarų. Kitas – džiaugsmingas ir be jokių ašarų žymių.

Broliai paklausė pirmojo:

- Ką tu darei visą šį laiką?
- Verkiau ir prašiau Viešpaties atleisti man šią nuodėmę.

Paskiau paklausė antrojo:

- O tu ką darei?
- Džiaugiausi ir dėkojau Dievui už tai, kad Jis atleido man mano nuodėmę ir leido grįžti į vienuolio gyvenimą.

Senoliai pasitarė ir nusprendė, kad abu keliai yra geri.

Būtent šie du vienuoliai atspindi tikrosios krikščionybės atgailos nuotaikas.

Vargas jums ganytojai

Prieš pat Izraelio valstybės galutinį sunaikinimą, Viešpaties pranašas Jeremijas šaukė šalies vadovams:

'Vargas ganytojams, kurie mano ganyklos avis naikina ir išsklaido!' - sako Viešpats. Todėl taip sako Viešpats, Izraelio Dievas, apie savo tautos ganytojus: 'Jūs išsklaidėte mano avis ir jų neaplankėte. Todėl Aš jus aplankysiu dėl jūsų piktų darbų. Aš pats surinksiu savo bandos likutį iš visų šalių, į kurias Aš jas išvariau, ir sugrąžinsiu į ganyklą; ten jos bus vaisingos ir dauginsis. Aš paskirsiu joms ganytojų, kurie tikrai jas ganys. Jos nebebijos ir nesibaimins, nė vienos iš jų netrūks, - sako Viešpats'. 'Ateis diena, - sako Viešpats, - kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: 'Viešpats, mūsų teisumas'. Tuomet nebesakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė izraelitus iš Egipto krašto', bet sakys: 'Kaip gyvas Viešpats, kuris išvedė ir parvedė Izraelio palikuonis iš šiaurės ir iš visų kraštų, į kuriuos Aš juos buvau išvaręs'. Ir jie gyvens savo žemėje'. (Jeremijo 23,1)

Ar jums neprimena šiandienos realijų, kuomet tie kas turėtų atsakyti už Lietuvos bendruomenę, ją tiesiog naikina ir išsklaido. Lietuvis savo šalyje jaučiasi svetimas. Totali kontrolė, biurokratų savivalė, savivaldybių feodalėjimas, teismų sistemos išsigimimas, teisėsaugos neįgalumas. Teismuose ir teisėsaugoje KGBistiniai klanai jaučiasi nepažeidžiami, nes juos saugo įvairūs imunitetai ir „vidiniu įsitikinimu“ paremti sprendimai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu. Šioje sistemoje doram žmogui nėra vietos. Nomenklatūra tiek suįžūlėjusi, kad Lietuvis be biurokratų leidimo netgi neturi teisės apsišiltinti savo namo sienų, pasistatyti šuns budos savo kieme, nekalbant apie namuko savo nuosavoje žemėje statybą (be kyšio tokį leidimą lauksi metų metus). Monopolijos per jai pavadžią teisėsaugą ir teisėkūrą (įstatymų pagalba) tiesiog atvaizdžiai naikina bet kokį smulkų verslą Lietuvoje.

Biblija pilna pavyzdžių kuomet Izraelio vadovai klausydavo Dievo pranašų, tuomet jiems sekdavosi, jų valstybės stiprėdavo ir turtėdavo (Elisiejaus, Izajo laikais). Bet kai tik valdovai pradėdavo iš pranašų tyčiotis, imdavo klausytis respektabilių teologų, aiškinančių, kad viskas yra gerai ir svarbiausia vykdyti nustatytus ritualus, jie žlugdavo. Paskutinis Izraelio valstybės pranašas Jeremijas labai pamokantis pavyzdys to, kaip Izraelio karalius Zedekijas dėl pasitikėjimo savo jėgomis, mokytais respektabiliais kunigais, mokslininkais, aukštuomenę, kariais (teisėsauga) ir užsieniečių (Egipto) pagalba, atmetė pranašo Jeremijo perspėjimus. Būtent už tai, po valstybės sunaikinimo, paskutinio Izraelio karaliaus Zedekijo sūnus buvo nužudyti tėvo akivaizdoje, o pačiam Zedekijui buvo išdurtos akys ir jis surakintas grandinėmis mirė Babilono kalėjime. Visa Izraelio aukštuomenė ir kunigai buvo nužudyti Babilono didžiūnų akivaizdoje. Išliko tik tie, kas iki to laiko buvo tremtyje Babilone. Būtent jie ir atstatė sužlugdytą valstybę.

Lietuva ir ją savanaudiškai administruojanti nuo sovietų likusi kolūkiečių nomenklatūra (biurokratija) ir KGBistinė nomenklatūra (teisėsauga), yra paskutinės Izraelio valstybės aukštuomenės kelyje. Jei niekas nieko nekeis, sunaikinimas ne už kalnų.

Biblija moko:

Kartais yra dalykas, apie kurį sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus. (Ekl 1,10)


Esavičius

2010 m. birželio 12 d., šeštadienis

Galva ir uodega

Biblija moko:

'Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso. Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis. Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos. Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas. Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais. Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda. Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių - tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus - krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną - dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi. Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti. Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave. Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke. Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos. Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis. Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas. Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane. Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini. Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi. Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi – geležinė. Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins. Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys. Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti. Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu. Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės. Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi. Tavo jautį papjaus tavo akyse, bet tu jo neragausi. Tavo asilą pasigaus tau matant ir tau jo negrąžins. Tavo avis paims priešas ir niekas tau nepadės. Tavo sūnūs ir dukterys bus išvesti į kitas tautas; belaukdamas jų, pražiūrėsi akis ir būsi bejėgis. Tavo žemės derlių ir visus darbo vaisius paims svetimieji, tu pats būsi mušamas ir žiauriai baudžiamas. Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys. Be to vargins tave piktos votys ir nepagydomos žaizdos, negalėsi išsigydyti nuo galvos iki kojų. Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai; ten tarnausi mediniams ir akmeniniams dievams.

2010 m. birželio 10 d., ketvirtadienis

Ohola ir Oholiba

Dievas vadino nuo Dievo atsiskyrusio Izraelio sostinę Samariją - Ohola, o neva Dievą sekančio Judo sostinę - Jeruzalę - Oholiba. (Ez 23-4).

Raštas moko „Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule." (Ekleziastas 1,9)

Kaip Izraelis Dievo valia suskilo dėl Saliamono nuodėmių, veikiant per Jeroboamą, taip ir netauta kuri buvo pavadinta Dievo tauta - Krikščionys, Dievo valia skilo veikiant per Liuterį.

Kaip atskalūnas Jerobomamas, žmogiškai mąstydamas savo širdyje, (1 kar 12,26) nutarė padaryti veršius ir pasakė tautai „toli jums eiti į Jeruzalę. Izraeli, štai tavo dievai, kurie tave išvedė iš Egipto žemės'“ (12,28), taip ir Liuteris vietoj tautos stipinimo leido prisikurti daugeliui veršių – naujųjų pseudokrikščioniškų bažnyčių, į kurias žmonės renkasi garbinti nesusivokdami, kad garbina ne Kristų, o "pateptuosius" veršius (netikrus kristus).

Kaip ir su Jeroboamu atsiskyrusi Samarija (Ohola) buvo teisesnė už savo seserį Jeruzalę (Oholibamą) (Jer 3,11), taip ir šių dienų naujosios bažnyčios atrodo teisesnės už senają Katalikų apaštališkąją Bažnyčia. Bet kaip ir abidvi neištikimos ir paleistuvaujančios seserys buvo atiduotos jų meilužiams (asirams, persams, medams), to pačio laukia ir naujų laikų pasidalinusios bažnyčios (jos bus atiduotos musulmonams).

Tik likutis bus išgelbėtas.

Kaip tada likutis buvo būtent tie, kas neklausydamas žmogiškų priesakų, respektabilių, dplomuotų ir turtingų teologų, Dievo klausė labiau negu žmonių, taip ir dabar tikrieji krikščionys (išgelbėtas likutis) bus tie, kas atmes žmogiškus priesakus ir seks Kristų (Nieko naujo nėra po saule. Ekleziastas 1,9)

Dievo reikia klausytis labiau negu žmonių.

Su broliška meilę
Esavicius

2010 m. birželio 9 d., trečiadienis

Kas žudė žydus Lietuvoje?

Šiandien internete skaitydamas kelis skirtingus straipsnius radau ir sugretinau pora faktų, kurie atrodo gan iškalbingai.

Lietuvos ryto straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje – be susitaikymo su skaudžia istorija“ Efraimas Zurofas pasakoja, kad jo dėdę 1941-ųjų liepos 13 dieną VILNIUJE pagrobė grupė lietuvių, „siautusių miesto gatvėse ir ieškojusių barzdotų žydų, kuriuos galėtų suimti“. „Jį nuvedė į Lukiškes – iki šių dienų pagrindinį miesto kalėjimą – ir netrukus nužudė“. Toks pats likimas ištiko ir jo žmoną bei du sūnus.

Toliau Efraimas mini, kad Lietuvos žydų masinių žudynių mastai – ir aktyvus vietos gyventojų dalyvavimas – yra užfiksuoti dviejuose liūdnai pagarsėjusiuose holokausto istorijos dokumentuose. SS dalinio, veikusio VILNIAUS APYLINKĖSE vadas Karlas Jaegeris paliko ataskaitą, kurioje dalykiškai fiksavo kiekvieną dieną nužudytų žmonių skaičių. Tipiškame 1941-ųjų rugsėjo 1 dieną paliktame įraše vardijami tądien nužudyti žmonės: „1404 žydai vaikai, 1763 žydai, 1812 žydžių, 109 protiškai atsilikę žmonės, viena už žydo ištekėjusi vokietė ir viena rusė“.
Savo ataskaitoje K.Jaegeris pažymi „svarbią“ LIETUVIŲ pagalbą ir teigia, kad 4 tūkst. žydų žuvo per „pogromus ir egzekucijas”, surengtas LIETUVOS SUKILĖLIŲ. Iš viso nuo 1941-ųjų vasaros iki tų pačių metų lapkričio nužudyti 133 346 žmonės, kurių absoliuti dauguma – žydai. Antrasis dokumentas – Vilniaus lenkų žurnalisto Kazimierzo Sakowicziaus, kuris gyveno greta didžiausių žudynių Lietuvoje vietos, parašytas „Dienoraštis: Paneriai 1941 liepos 11 – 1943 lapkričio 6“.

„Tai nesibaigiančio žiaurumo litanija, kurioje daugiausia lietuviai žudo Lietuvos žydus. 1943-ųjų balandžio 5-ąją paliktuose įrašuose aprašomos 2500 žydų, atvežtų 48 traukinio vagonuose, skerdynės: „Moteris su vaiku rankose ir dviem mažomis mergaitėmis, įsikibusiomis į jos drabužius. Lietuvis ima negailestingai jas mušti lazda. Vienmarškinis žydas puola prie lietuvio ginti mušamos moters. Šūvis, ir jis parkrenta, beveik po žydės kojomis. Antras lietuvis griebia iš moters vaiką ir meta į griovį, žydė moteris kaip išprotėjusi bėga prie griovio, o iš paskos seka du maži jos vaikai. Iššaunami trys šūviai“.

Ypatingai atkreipkite dėmesį į tai, kad šie du SVARBIAUSI holokausto istorijoje pagarsėję dokumentai, apie Lietuvos žydų masinių žudynių mastus ir aktyvų vietos gyventojų dalyvavimą, fiksavo VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ pogromus ir VILNIAUS KRAŠTO „lietuvių“ sukilėlius.

Perskaitęs straipsnį apie Lietuvos Žydų tragediją, aš netyčiom atsiverčiau kitą straipsnį, kuris vadinasi „Ilgas kelias į Vilnių“. Šiame istoriniame straipsnyje aptikau pasakojimą apie tai kaip 1939 m. Lietuviai perėmė savo sostinę Vilnių ir kaip Lietuvius priėmė, dviejų dešimtmečių agresyvios polonizacijos sužeisti ir dezorientuoti, VIETINIAI GYVENTOJAI:

„Lietuvos vyriausybės ir lietuvių tautos geranoriškumą vertino toli gražu ne visi Vilniaus lenkai. Nacionalistiniai lenkų sluoksniai, ypač jaunimas, laikė lietuvius tokiais pat okupantais kaip vokiečiai ar sovietai, tiktai silpnesniais, todėl elgėsi itin įžūliai. Jau spalio 29 d., vykstant miesto perėmimo iškilmėms, Pilies gatvėje mėgino demonstruoti apie 800 lenkų būrys. Spalio 31 d. įsisiautėjusi minia pradėjo MUŠTI ŽYDUS, daužyti jų namų langus, plėšti parduotuves. Prie miesto savivaldybės demonstrantai šaukė „Tegyvuoja Lenkija!“, „Šalin lietuvius!“ Lietuvos policija, iš pradžių veikusi neryžtingai, vėliau jau nepajėgė riaušių numalšinti. Minia išsiskirstė tik tada, kai į gatves išvažiavo sovietų tankai. Neramumai, daugiausia Rasų kapinėse, vyko ir lapkričio pirmosiomis dienomis.“


Dabar pakalbėkime kas gi buvo tie VILNIAUS KRAŠTE veikę „Lietuvos sukilėliai“ kurie niekšingai žudė Lietuvos žydus?

Iš istorijos puikiai žinome, kad prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvių sukilimas įvyko KAUNE, kurio metu jo dalyviai užėmė Kauno Radiofoną, Radio stotį, paštą ir telegrafą. Sukilimas greitai išsiplėtė po visą Lietuvą. Taip pat žinome, kad Lietuvių sukilimo stambūs būriai telkėsi Utenoje, Šeduvoje, Gelažiuose, Užpaliuose. Sukilėliai aktyviai kovojo Švenčionių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Šiaulių, Zarasų apskrityse. O štai Vilniaus krašte, apie kurį byloja du svarbiausi holokausto dokumentai, Lietuviai dar nebuvo įsitvirtinę, nes tai nebuvo įmanoma padaryti per vienerius metus. Vilniaus krašte aktyviai ir be ceremonijų veikė LENKŲ sukilėlių „Armijos krajovos“ daliniai.

Nenoriu daryti jokių išvadų, šiaip pateikiu įdomius faktus pamąstymui. Manau kažkam iš Lietuvos istorikų vertėtų dar kartą objektyviai ištirti ir įvertinti Lietuvių tautos, kaip sociumo ir bendrijos dalyvavimą holokauste. O nuo savęs, aš priminsiu tris istorinius faktus dėl Žydų gyvenimo Lietuvoje, apie kuriuos jau rašiau ankščiau:

Pirma, viso pasaulio Žydai, Lietuvos sostinę Vilnių visuomet vadindavo Šiaurės Jeruzalė. Pažymėtina, kad nei vieno kito miesto pasaulyje, Žydai ne vadino Jeruzale, tiktai Vilnių (aišku išskyrus tikrąją Jeruzalę Palestinoje). Tai byloja apie Žydų tautos gerą (konfortišką) savijauta krašte, kuriame jie gyveno daugiau nei aštuonis šimtus metų. Tarp Lietuvių Lietuvoje, jie jautėsi lyg tėvynėje.

Antra, kiek man yra žinoma pasaulyje, tik Lietuvių kalboje žodis apibūdinantis Izraelitus yra gerybinis, nuo žodžio žydėti – Žydas. Lietuviai matė, kad atėjūnai visada žydi, nes jie laimingi gyvendami su Dievu. Jau vėliau, po mūsų valstybės padalinimo, kai gausi Lietuvos Žydų diaspora atsidūrė Rusijos ir Lenkijos platybėse, juos paniekinamai pradėjo vadinti «жиды», iškreipiant grąžų Lietuvišką žodį Žydas.

Ir Trečia, Lietuva buvo vienintelė valstybė visoje Europoje, ką ten Europoje, visame pasaulyje, kurioje Žydai nebuvo persekiojami. Apie tai, kaip Europoje tais laikais buvo elgiamasi su Žydais ir kodėl jie bėgo būtent į Lietuvą, puikiai iliustruoja vienas žinomas istorinis įvykis:

Didysis Ispanijos inkvizitorius Tomas Tronkvimada, rodydamas perdėtą uolumą, nekreipdamas dėmesio į Popiežiaus Siksto IV perspėjimus, tiesiog pribloškiamai žiauriai persekiojo kitatikius. Ispanijos Žydų diaspora, norėdama atsipirkti nuo persekiojimų, surinko labai didelę pinigų sumą ir pasiūlė ją Ispanijos karaliui Ferdinandui. Tranvimada sužinojęs apie tai, atėjo pas karalių ir sviedė jam po kojų trisdešimt sidabrinių, pasakęs, kad taip jau yra buvę istorijoje. Ferdinandas nusileido Trankvimadai, todėl Žydams nieko kito ne liko kaip bėgti kuo toliau. Neturiu duomenų kur jie bėgo, bet labai tikėtina, kad jie pabėgo būtent į saugiąją Lietuvą, Žydų prieglobstį. Dar viena svarbi istorinė aplinkybė, Žydų pogromai, buvusios Lietuvos teritorijoje prasidėjo tik nuo Bogdano Chmelnickio laikų, kuomet Lietuva pradėjo pereiti į Rusijos įtaką. Niekada istorijoje, kol Lietuviai patys valdė savo šalį, Žydai ne buvo persekiojami.

p.s. Paskutiniai istoriniai įvykiai taip pat aiškiai rodo, kad dauguma Lietuvių, rizikuodami savo, savo vaikų ir šeimų gyvybėmis, gelbėjo savo kaimynus Žydus. Žydų literatūroje rašoma, kad Lietuvoje yra mažiausiai 350 teisuolių, gelbėjusių žydus holokausto metu. Skaičius nuolat didėjantis. Suskaičiuokime: gauname Lietuvoje yra vienas teisuolis apie 10 000 gyventojų. Gyventojų mažėjant šis skaičius tik auga. Visoje Europoje yra 800 milijonų gyventojų. Izraelio duomenimis viso Europoje yra 15 000 teisuolių. Skaičiuojame: Europos vidurkis - vienas teisuolis 53 333 gyventojų. Išvada: Lietuvoje teisuolių yra 5 kartus daugiau, negu Europos vidurkis. Lietuvoje Tarptautinė istorinio teisingumo komisija Pasaulio Tautų teisuolių apdovanojimus organizuoja bendradarbiaudama su Izraelio ambasada, Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi bei Lietuvos žydų bendruomene. Pagal jų skaičius teisuolių Lietuvoje dar daugiau. Specialiais Jad Vashem atminimo medaliais už nesavanaudišką pagalbą žydams Holokausto metais tai yra PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIŲ APDOVANOJIMU yra apdovanota per 22 tūkst. įvairių valstybių atstovų. Tarp jų yra ir 780 Lietuvos piliečių (LR ambasados Izraelyje tinklapis). Gali būti, kad Lietuvos žydus žudė gal 20, gal 60 išsigimėlių iš mūsų tautos. Teisuoliai statistikoje aiškiai vyrauja. Todėl dėl kelių sužvėrėjusių niekšų nusikaltelių, vadinti visą Lietuvių tautą žydšaudžiais, yra ne tik neatsakinga, bet ir nusikalstama. Lietuviai per amžius yra Žydų Gelbėtojų Tauta.

Ne be reikalo, tikrieji Žydai vadina žemės kirmėlėmis tuos, neva žydus, kurie prisidengę baisios Žydu tragedijos vardu, bando išplėšti kuo daugiau naudos asmeniškai sau. Būtent tokios „žemės kirmėlės“, nenuilstamai puola bet kurį, kas norėtų įnešti aiškumą dėl Žydų istorijos Lietuvoje.

Esavičius

2010 m. birželio 6 d., sekmadienis

Aukojimas bažnyčiai

Prieš porą dienų skaičiau straipsnį dėl aukojimo bažnyčiai, o po straipsniu perskaičiau komentarus nuo kurių pakraupau.

Skaitydamas apykvailius pykčio pliūpsnius, prisiminiau ką apie tai kalba Biblija:

Senasis testamentas pilnas pavyzdžių, kuomet Izraelitai palikdavo savo bažnyčią (Dievo įteigtą tarnystę) ir bandydavo kaupti turtus. Jie bažnyčiai skirdavo tik tai kas likdavo. Pasekme - vergavimas svetimiems ir totalus skurdas. Kai tik Izraelitai suprasdavo, kad visa ko gerovės pagrindas yra Dievo palaima, jie pradėdavo dosniai aukoti savo bažnyčiai, todėl turtėdavo ir pradėdavo viską valdyti.

Reikia būti visiškam mulkiui, jei norėdamas gyventi gerai, gaili skirti lėšas Dievo darbui. Normalus žmogus suvokia, kad tik Visagalis Dievas kam nori tam ir duoda turtus ir valdžią. Argi gali tikėtis turtų ir valdžios jei niekini Tą, Kuris sprendžia ir atmeti tuos kas Jam tarnauja Jo namuose?

Komentaruose perskaičiau tokią nesąmonę:

"O dėl aukų... Kiek aukoja tikintieji, tiek dievulis gali pasitenkint ir rodyt kuklumo pavyzdį."

Na jau jeigu tu įpareigoji Dievą gyventi kukliai, tai nesistebėk, kad ir Jis tau duoda kuklu pragyvenimą, vergo, tarno, samdinio pozicijoje.

Biblija moko: Jūs jau nuo savo tėvų dienų palikote mano nuostatus ir jų nesilaikėte. Sugrįžkite pas mane, tai Aš sugrįšiu pas jus. Jūs sakote: 'Kaip mums sugrįžti?' Ar gali žmogus apiplėšti Dievą? Tačiau jūs apiplėšėte mane. Jūs sakote: 'Kaip mes apiplėšėme Tave?' Dešimtinėmis ir aukomis! Prakeikimas krinta ant jūsų, kadangi jūs, visa tauta, apiplėšėte mane. Atneškite visas dešimtines į sandėlius, kad būtų maisto mano namuose, ir tuo išmėginkite mane, - sako kareivijų Viešpats. - Ar Aš neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums apsčiai palaiminimų? Ar nesudrausiu kenkėjo, kad jis nesunaikintų jūsų laukų derliaus ir vynmedis neliktų be vaisių? - sako kareivijų Viešpats. - Tada visos tautos vadins jus palaimintais, nes būsite graži šalis, - sako kareivijų Viešpats. (Mal 3,5-12)


Su broliška meilę ir rūpesčiu
Esavičius

2010 m. birželio 1 d., antradienis

Pora žodžių apie skiepus

Šiandien pagalvojau, kad ankščiau buvau labai uolus naujausių mokslinių tyrimų sekėjas. Todėl visada skiepijausi nuo gripo. Keista, bet iki tol kol skiepijausi, pastoviai sirgau gripu. Kai paklausdavau gydytojų kas čia darosi, jie būtinai „kompetentingai“ paaiškindavo, jog jeigu nesiskiepčiau būtų dar blogiau. Kai prieš devynis metus nutariau, kad geriau užkrato jokiais kiekiais i organizmą neįleisti, gripu nebesergu.


Keistas jausmas, bet man atrodo, kad medicininiu kompanijų strategai aiškiai suvokė seną tiesa - genialumas yra paprastume. Bet koks produktas turės paklausą tik tuomet, kai bus kuo daugiau klientu. Pabrėžiu, kad tai tik mano asmenine nuomonė, bet man susidaro toks įspūdis, kad pradžioje per visas masinio informavimo priemones kompetentingai sukuriama ligos baimes isterija (taip buvo daroma su paukščiagripiu, kiauliagripiu ir pan.), vėliau pasiūlo neva skiepą (su tos ligos sukėlėjais). Kai apkvailinti žmonės prisiperka užkrato (skiepu) ir to užkrato prisileidžia, natūralu, kad vėliau daugelis pradeda sirgti, t.y. tampa potencialiais vaistų pirkėjais - klientais. Taip atsiranda darbo gydytojams, o kompanijos gaminančios įvairias penicilino (paprastas džiovintas pelėsis) atmainas gauna beprotiškus pelnus.


Kodėl valstybinės institucijos su tuo ne kovoja? Labai paprasta, ligos tai milžiniškos valstybės pajamos, be to baimės paveiktą žmonių masę daug lengviau valdyti ir rodyti savo reikalingumą surenkant mokesčius.

Labai įdomus pastebėjimas dėl kiaulių gripo. Lietuvoje niekaip nepavyko įtikinti žmonių skiepytis t.y. savanoriškai įsileisti užkrato. Vienintelėje vietoje Lietuvoje, kur už JAV pinigus ir JAV skiepais buvo paskiepyti žmonės, tai kariūnų mokykla. Būtent iš ten ir prasidėjo visas kiaulių gripo kelias po Lietuvą. Prisimenat žiniasklaidos pranešimus apie susirgusius kariūnus kurie per atostogas išplatino užkratą tarp savo artimųjų.

Esavičius

Triasmenis Dievas (Vienas Dievas Trijuose Asmenyse)

Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. Augustinas, vaikščiodamas pajūriu, mąstė apie Švenčiausios Trejybės paslaptį ir troško ją suvokti. Netikėtai pamatė mažą berniuką, žaidžiantį ant pajūrio smėlio. Berniukas bandė savo saujele perpilti jūrą į duobelę, išraustą pakrantėje. Didysis teologas pasiteiravo, ką berniukas nori padaryti, o šis atsakė, norįs perpilti jūrą į duobelę. Šv. Augustinas nusišypsojo: „Tai neįmanoma!“ ir išgirdo berniuko atsakymą: „Man lengviau perpilti jūrą į šią duobelę, negu tau savo protu suprasti Švenčiausios Trejybės paslaptį“. Tai pasakęs, berniukas pranyko, o Šv. Augustinas savo protu pajuto dangaus pamoką.

Šv. Augustinas rašo: „Perskaičiau visus raštus, kuriuos galėjau, ir jie visi liudija tą pačią, paveldėtą iš apaštalų, tiesą, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienodi dievyste”.

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Manifestas

Kreivos, šleivos mano eilės,
Bet juose esu tik aš.

Tai ne Bairono, Homero,
Mano čia yra giesmė !!!

Koks tai džiaugsmas,
Būt kažkuo tai?
Ar rašyti taip kaip jie?

Džiaugsmas būti
Kuo Esi tu...
Tik tame yra prasmė.

Dievo tu esi sutvertas,
Ir esi unikalus.

Kam save kitais riboti?
Būk savim ir būk ramus.

Jei kažkam tu nepatinki,
Tai ne tavo problema.

Atsibusk ir pamatyki,
Kad esi tu aukštuma.

Tie kas žemėmis ropoja,
Nebemato kas aukštai.

Šunys link dangaus juk loja,
Bet jie tėra gyvuliai.

Kristus mums pasakė aiškiai:
„laisvė tavo Manyje“.

O jei žmogų tu nusekęs,
Stabas tavo širdyje.

Stabmeldžiai pastoviai mokos,
Kopijuodami rimus

Jų gyvenimas išblukęs,
Nes jie mėgdžioja kitus.

Nusimeski stabmeldystę,
Kurioje nėra tiesos,

Sekim Kristų mes brolystėj,
Kurkim naują nuolatos !!!


Esavicius

2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Prie kapo

Kai slėniai tingiai užsikloja,
Ramia minkšta gaivia tyla,
Ateinam čia mes ir rymojam,
Svečiai naujam tavam būste.

Mano žodžiai šį kart liejas,
Iš širdies gilių gelmių,
Pasakyti daug ką noriu,
Tik dėl girdinčio verkiu.

Aš žinau manęs klausai tu,
Atsakyti tik negali,
Bet žinok, tave aš myliu,
Ir beprotiškai liūdžiu.

Vėjas švelniai plaukus glosto,
Skruoste ašaros žyma,
Lūpos tyliai šnabžda maldą,
O širdį gili žaizda.

Man skaudu ir aš ilgiuosi,
Sieloj mano tuštuma,
Mama mano aš gailiuosi,
Išėjai per daug jauna.

Kas pasaulyje švelniausia?
Mano mamos maža ranka.
O kas pasaulyje gražiausia?
Jos nuostabioji šypsena.

Atsakinėti taip galėčiau,
Be galo daug ir be ribų,
Bet čia dabar ištart norėčiau,
Labai, labai tavęs liūdžiu.....

 
Esavičius

Trys rečiai

Vienas žmogus susijaudinęs atbėgo pas Sokratą.

"Klausyk, Sokratai, aš turiu tau papasakoti, kaip tavo draugas padarė..."

"Sustok! - pertraukė jį išminčius. - Ar tai, ką nori man papasakoti, prasijojai pro tris rėčius?"

"Tris rėčius?" - nustebęs paklausė tas.

"Taip, mano drauge, tris rėčius. Pirmasis rėtis yra tiesa. Ar įsitikinęs, kad viskas, ką nori čia papasakoti, yra tiesa ir teisinga?"

"Ne, aš išgirdau tai pasakojant, ir..."

"Taip, taip. O gėrio rėčiu ar tikrinai? Jei neįrodyta kaip teisinga, gal bent gera?"

Žmogelis neryžtingai atsako: "Ne, taip nėra, priešingai..."

"Tada panaudosiu trečiąjį rėtį ir klausiu : ar būtinai reikia visiems pasakoti tai, kas tave taip jaudina?"

"Būtinai? gal ir ne..." "Taigi, - nusišypsojo Sokratas, - jeigu tai, ką nori papasakoti, nėra nei teisinga, nei gera, nei būtina, užmiršk tai ir nevargink nei savęs, nei manęs!"

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Ar kalba turi įtakos žmogaus pasaulėžiūrai?

Neseniai skaičiau mokslini lingvistini tyrimą dėl kalbos įtakos kariniu konfliktu metu. Ten buvo nagrinėjamas kiek laiko kokiomis kalbomis užima atiduoti įsakymą ir kiek tai įtakoja ar bus pasiekta pergale.

Nustatyta, kad kuo trupiau skamba komanda ir kuo greičiau karys ja priima, tuo yra efektyvesne karine reakcija ir kaip išdava yra didesne pergales tikimybe.

Kodėl aš atkreipiau dėmėsi į šį tyrimą? Nes dabar per žiniasklaidą įvairūs „autoritetai“ a lia bumblowskiai intensyviai bando devalvuoti Lietuviu kalbos pagrindine įtaką savivokoje Lietuvis. Kadangi esu Vilnietis ir nuo mažens esu susidūręs su nutautėjusiais Lietuviais (vadinančiais save lenkais), todėl matau tiesiogini ryši tarp to kokioje kalbinėje terpėje tu gyveni ir kokia aplinka aplink save kuri.

Ankščiau mano kaimynystėje gyveno apsileidusi, bet labai "honorova" (išdidi) šeima. Jie įvardino save tikrais lenkais, nors pavardės pas juos Lietuviškos. Jų „lenkiškumas“ buvo toks didelis, kad dirbdami valstybinėje įstaigoje ir turėdami tam tikrą įtaką, visas prekes įstaigai pirkdavo tik lenkų gamybos, Lietuviškų nepirko nė iš tolo.

Karta prieš kokius 10 metu, teko nuvykti su jais, į jų gimtąjį kraštą Širvintų raj. Netoli Kernavės. Iš pokalbių su jais sužinojau, kad tuo metu kai lenkai niekšingai okupavo mūsų sostine ir jos apylinkes, mano aprašomų žmonių giminė buvo perskirta demarkacines linijos.

Ta gimines pusė kuri buvo lenkų kontroliuojamoje teritorijoje, prievarta buvo įsukta į Pilsudskio/Želigovskio lenkinimo politikos krumplius ir patapo "tikrais lenkais". Nuo to laiko visa ta gimine yra nesutaikomai pasidalinusi. Vieni (tie kurie turėjo laisva valia pasirinkti) yra likę Lietuviais, o tie kuriuos prievarta sulenkino, net girdėti nenori apie Lietuvius ir visaip niekina Lietuvybe ir Lietuviu kalba. Keisčiausia, kad nors jie ir yra vienos giminės, bet jų gyvenimo būdas skiriasi tiesiog stulbinamai. Lietuviškai kalbantys yra susitvarkę savo sodybas, darbštus, tvarkingi ir labai geranoriški. Tie kas nutautėjo ir gyvena lenku kalbinėje aplinkoje, yra tiesiog stulbinamai išdidūs (be jokio pagrindo), labai nevalyvai gyvena, pikti, pagiežingi ir visur tiesiog nesveikai kaišioja ta savo dirbtini lenkiškumą, nemokėdami net dorai kalbėti lenkiškai.

Ta pagieža Lietuvai ir Lietuviškumui yra tiesiog patologiška. Priminsiu, kad būtent tame krašte įvyko žymi Draučių tragedija kuomet nutautėjęs, lenku save įsivaizduojantis žmogus, iššaudė kaimynus Lietuvius.

Turime tikrai didelę problemą su mūsų nutautintais piliečiais gyvenančiais Vilniaus krašte. Blogiausia yra tai, kad niekas mūsų valstybėje nenori prisiimti atsakomybės už šių žmonių gerovę ir ateitį. Jie yra nustumti į pašalį ir niekas iš Lietuvos valdančiųjų net nebando padėti šiems žmonėms integruotis atgal į Lietuvių bendruomenę. Nėra jokių ilgalaikių valstybinių programų to klausimo sprendimui. Šių žmonių ir jų vaikų likimai ir gerovė neatsakingai aukojami vardan tariamų geros kaimynystės santykių su Lenkija.

Šiandien sužinojau įdomią naujieną. Pasirodo Lietuvos lenkiškose mokyklose, paskutinio skambučio iškilmes priima ne Lietuvos, bet Lenkijos švietimo ministerijos pareigūnai. Pav. Vilniaus Naujininkų pradinėje lenkiškoje mokykloje, aukštam Varšuvos švietimo ministerijos pareigūnui buvo surengtas neeilinis koncertas, kurio paruošimui išleista solidi pinigų suma. Tai yra tiesiog neįtikėtinas mūsų ŠMM aplaidumas ir dar kartą parodo, kad ponas Gintaras Steponavičius, yra visiškai nekompetentingas švietimo politikoje ir nekontroliuoja padėties švietime. Nors ką čia stebėtis, liberalams yra svarbu jų asmeniniai interesai, valstybė šiems provincijos berniukams nerūpi. Nuoširdžiai tikiuosi, kad po sekančių rinkimų mes jų nebematysime valstybės valdyme.



p.s. Pabaigai priminsiu Emanuelio Kanto žodžius: "...Lietuvių kalba turi būti išsaugota, kadangi ji yra raktas į visas, ne tik filologijos, bet ir istorijos, mįsles." O nuo savęs pridėsiu, kad reikia ne tik išsaugoti Lietuvių kalbą su visais jos atspalviais, bet ir pradėti intensyvią kalbos ekspansiją į buvusias Lietuvos provincijas tokias kaip Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą. Šiose valstybėse reikia pradėti ilgalaikę kampaniją „atrask savo Lietuviškas šaknis“. Tose buvusiuose Lietuvos pakraščiuose, atradus lyderius, reikia padėti jiems kurti draugijas, mokyti juos Lietuvių kalbos, suteikti įmanomas lengvatas Lietuvoje, tuo stiprinant jų Lietuvišką savimonę. Būtent tai būtų pragmatiška užsienio politika, nes pagrindinis valstybės turtas yra žmogus, todėl kuo daugiau žmonių pradės tapatinti save su Lietuva, tuo stipresne ir turtingesne valstybe mes būsime.


Esavičius

2010 m. gegužės 26 d., trečiadienis

„Mokslininkai“

Keista ar ne, Kristumi netikintys šamanai, naujoviškai vadinantys save "mokslininkais", visais laikais įsivaizdavo, kad jie yra protingi, o religija tik kvailiams. Bet žvelgiant į istoriją matome, kad praeityje „mokslininkai“ įsivaizdavo ir mokė savo universitetuose, kad žeme laikosi ant banginiu ir yra plokščia. Tuo tarpu Biblija, jau prieš trejetą tūkstančiu metu mokė Dievo bijančius ir Juo sekančius žmones: „nekreipkite dėmesio i kvailius, žemė yra apvali“. Skaitome Izajo 40,22 "Jis sėdi virš žemės skliauto.......". Ši eilutė Biblijos Lietuviškame vertime nevisai tiksliai išversta. Lietuviškai skamba "žemes skliautas", originale, kaip be je ir angliškame vertime yra "žemes apskritimas". Jobo knyga 26,7 skaitome, "Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos ir žemę pakabina ant nieko."

Taip Biblija mokė jau tuo metu, kai pagonių mokslas „kompetentingai“ aiškino jog pasaulio pakraštį gyvena elfai ir vaidilutes.

Karalius Dovydas taip Psalmėse apdainavo paklusnumą Dievui atmetant pasaulietinį bukumą:


Mačiau, kad tobulinausi dalykai yra riboti, tik įsakymas Tavo beribis.

Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.

Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.

Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus.

Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių.

Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio.

(Psalmės 119,96-101)


Esavičius

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

UBAGYSTĖ

Biblija moko: "prašančiam duok, nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk". Ubagui duodantis žmogus, duoda Dievui į skolą. Pagalba prašančiam yra vienas pagrindinių mūsų tikėjimo darbų. Apaštalų darbų knygoje mes skaitome, kad pagonio Kornelijaus gyvenime būtent maldos ir išmaldų davimas buvo tai, kas pakilo Dievo akivaizdon.


Bet kodėl šiais laikais davimas išsigimė? Ubagai dabar jau ne be prašo duoti, jie reikalauja ir reikalauja taip lyg visi jiems būtų skolingi.

Tai sudėtingas klausimas, bet kartu jis yra ir labai paprastas.

Visų pasikeitimų priežastis yra pakeistos sąvokos. Ubagyste pradėta vadinti "socialine politika", o ubagai - "socialiai remtinais asmenimis". Būtent todėl viskas apsivertė nuo kojų ant galvos. Ubagyste (socialine politika) tapo prioritetu ir ubagais siekia tapti kuo daugiau žmonių. Ubagas (socialiai remtinas) tai jau nebe gėda, o siektinas ir protingas gyvenimo būdas. Vien dėl sąvokos pakeitimo išsikraipė viskas mūsų bendruomenėse.

Visa tai veda į degradacija, nes darbas tampa abejotina našta, o mokėjimas gyventi elgetiškai (socialiai remtinai) yra gudrumo ir sugebėjimo verstis protingai požymis.

Neseniai manęs paklausė, kodėl aš turėdamas tris vaikus netempiu iš šitos valstybės visko ką ji gali duoti. Atsakau, kad aš ne elgeta ir man išmaldų nereikia. Buvau nuoširdžiai nesuprastas ir antras klausimas buvo: „tai ką tau tie keli šimtai pamaišytų?“. Ne nepamaišytų, tiesiog aš ne gyvulys, kad pratintis prie šėryklos. Kol sugebu išgyventi pats, tol esu žmogus. Dėl šių žodžių buvau palaikytas keistuoliu ir pokalbis nutrūko.

Po truputi žlungame visi, nes vietoj to, kad reiškinius vadinti savo tikrais vardais yra prigalvoti naujadarai. Čia panašiai kaip yra nutikę su kūdikių žudymu (abortais). Jei medicininėje praktikoje tai būtų vadinama tikru vardu - kūdikio nužudymas, ar daug motinų sutiktų eiti žudyti savo vaiką? Bet viskas pasikeičia jei pavadini žudymą neutraliu žodeliu – abortas, o vaikelį pavadini bjauriu žodeliu zigota ar embrionas, tuomet jokiu problemų nebelieka. Tu jau nebe nužudai vaiką, o išsiabortuoji zigotą.

Žodis yra didele jėga, jis ubagą gali paversti išmintingai gyvenančiu socialiai remtinu asmeniu, o vaiku žudikes paversti šeimos planuotojomis ir gerovės siekėjomis.

Dabar daugelis žmonių nesiglumina gaunant socialiai remtino statusą. Pagalvokite, jei reiškinius pradėtume vadinti savo tikrais vardais. Pašalpą ir kitokias išmokas iš valstybės pavadintume – išmalda, o šios išmaldos prašantį asmenį vadintume ne naujadaru „socialiai remtinas“, o tikru vardu - elgeta, patikėkite tikrai nedaug bus norinčių gauti ubago statusą.

Nesusituokusioms ir turinčioms vaikų taip pat reikia gausiai padėti, bet reikia įvardinti aiškiai, kad tai gyvena paleistuvė ir benkartai, kuriems yra skiriama bendruomenės išmalda.

Dabar pasižiūrėkite statistika, kiek buvo elgetų taip vadinamais „tamsiais viduramžiais“ ir kiek jų yra dabar taip vadinamos prašvietos ir humanizmo laikais. Tais laikais ubagų buvo pora procentų, dabar ubagų (socialiai remtinų) yra iki 70 proc. Realybėje žmonės gyvena daug blogiau negu viduramžiais, vis daugiau ir daugiau yra ubagų, bet smegenų plovimas padarė daugumą zombiais nematančiais kas dedasi realybėje.

p.s. Manau, tikri krikščionys turėtu kovoti ne prieš reiškinius, o prieš neteisinga jų įvardinimą. Reikia pasistengti įstatymiškai įtvirtinti pavadinimu aiškumą be naujadarų. Tuo labiau, kad pati krikščionybės tarnystės esmė yra tarnystė Žodžiui. Pradžiai reikėtų grąžinti tikrus pavadinimus bent jau ubagų ir vaikų žudymo klausimais.

Esavičius