2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis

Kas yra mano artimas?

Biblija mus moko, kad neverta pasitikėti žmogumi, nesvarbu kas jis be būtų. Bet juk mes visi esame žmonės, todėl norime arti savęs matyti tuos, kurie neišduos, kurie sugebės suprasti, padėti, kurie ne smeigs tau peilio į nugarą kai tu mažiausiai to tikiesi.

Taip, bet gyvenimo realybė yra negailestinga, todėl dažniausiai tu gauni spyri iš tokio žmogaus iš kurio niekada nesitikėtum.

Psalmininkas kalba apie tai:

Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. Bet tu - žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus. Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų. Aš šauksiuosi Dievo, ir Viešpats išgelbės mane. (Ps 55,12-16)

Biblija moko: Nėra teisaus, nėra nei vieno. Nėra kas nenusidėtu ir visada gera darytų.

Apaštalas Paulius kalbėjo apie tai kaip jis kovojo su savo žmogiška prigimtimi:

Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno! Bet ačiū Dievui - per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu - nuodėmės įstatymui. (Rom 15-25)

Būtent todėl neverta tikėtis nei iš vieno kūne esančio žmogaus (tame tarpe ir krikščionino), kad jis visa apimtimi įvykdys Kristaus meilės įstatymą. Tai neįmanoma. Skirtumas tarp nekrykšto ir krikščionies yra tik tas, kad mes krikščionys supratę Kristaus mokymo gėrį, jėgą ir šviesą, taip pat suprantame, kad mes esame nuodėmingame kūne ir mumyse nieko nėra gero. O nekrykštas to nesuvokia ir įsivaizduoja esąs geras ir nepeiktinas. Įtikėję Kristumi, mes gimstame iš naujo Dvasioje, bet nuodėmingo kūno mes neatsikratome. Šaukdami Jėzaus vardo ir sąmoningai Jį sekdami, mes turime Šv. Dvasią kaip užstatą ir visa širdimi trokštame ir siekiame gauti šį gėrį pilnoje apimtyje. Bet kol mes kvėpuojame šioje žemėje, mūsų kūne vis dar gyvas kitas – nuodėmės įstatymas, todėl kol mes čia, jis (kūnas) niekada nenustos tarnauti nuodėmės įstatymui, iš kurio mes galutinai būsime išlaisvinti tik po mirties arba perkeitimu antro Kristaus atėjimo metu.

Būtent dėl šios aplinkybės taip sako Viešpats: 'Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmogumi ir laiko kūną savo stiprybe, kurio širdis nutolsta nuo Viešpaties. Jis bus kaip krūmokšnis dykumoje ir nieko gero nematys. Jis gyvens sausoje, druskingoje ir negyvenamoje šalyje. Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių. (Jer 17,5-8)

Ką gi mums daryti ir kaip gyventi tokiame nepasitikėjime?

Vienas senosios sandoros įstatymo mokytojas paklausė Jėzaus: 'O kas gi mano artimas?' Jėzus jam atsakydamas papasakojo palyginimą: 'Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?' Įstatymo mokytojas atsakė: 'Tas, kuris jo pasigailėjo'. Jėzus jam tarė: 'Eik ir tu taip daryk!'

Vykdyk karališką įstatymą: 'Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį'. Ir žinok, kad tik vienas Dievas yra ištikimas ir tavęs niekada neapleis. Jei tiki Kristumi, daryk kiekvienam žmogui tai, ką sako Kristus ir jei nenori būti nuviltas, niekada nesitikėk to pačio gerumo iš kitų, net jei jie vadina save tavo tikėjimo broliais.

Su broliška meilę
Esavičius

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą