Nėra prasmės kalbėti aiškiai,
Nutrūkusi mintis gili,
Kur rūkas ten kipšiukai vaikšto,
Apgaulė jų labai mikli.
Kam atsibodo realybė,
Iliuzijoj save suras,
Bet ten ir baigsis jo gyvybė,
Savo esybę jis praras.
Praščiokas miršta iš pavydo,
Kvailys dėl siutulio smarkaus,
O neregys kompiuterinis,
Dėl posto, niekam ne svarbaus.
Pagonis negudrius pagauna,
Spalvoti mirksintys vaizdai,
Kas diena feisbukui tarnauja,
Subesmegeninti vergai.
Tuštučiai priedai prie tuštybės,
Seniai termitais paversti,
Ir karalienei - Cukenbergui
Tarnauja vargetos akli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą